Jeigu planuosite kelionę iš Kauno į pajūrį ir turėsite kelionei ne porą, o tris ar keturias valandas, rekomenduoju kelionę nuobodžia autostrada iškeisti į kelią, nusidriekusį palei Nemuną – per Jurbarką, po to per Šilutę link Klaipėdos.
Nuostabūs vaizdai: vienoje pusėje – didingas Nemunas, kitoje – milžiniškais lapuočiais nusėtas ilgiausias pakelės šlaitas. Labiausiai tas kelias užburia rudenį, kai medžių lapai nusidažo įvairiausiomis spalvomis. Šį kelią mes labai mėgstame ir, turėdami laisvą dieną kelionei, renkamės būtent jį. Tad besigrožėdami dar žaliuojančiais medžiais mes atsidūrėme Jurbarke. Užrašuose apie šio miesto maitinimo įstaigas žiojėjo dar tušti popieriaus lapai, tad nusprendėme tą klaidą ištaisyti.
Tad po trumputės tradicinės įžangos pradedame maitinimo įstaigos apžvalgą. Picerijos interjeras jaukus, matosi, kad kuriant nepagailėta meilės, bet kadangi tą dieną buvo saulėta, mes įsitaisome terasoje. „StarPizza” mus įpareigojo į užsakymą nepamiršti įtraukti picos, nes suprask – pats pavadinimas sufleruoja, kad picos yra jų „arkliukas“.
Patiektos sriubos maloniai nustebino tiek akį, tiek gomurį. Tiršta aštri sriuba skoniu konkuravo su trinta moliūgų sriuba, tad jei dar kartą užsukus tektų rinktis, ilgai sukčiau galvą, kurią užsisakyti. Bet su paskutiniu sriubos šaukštu mūsų džiaugsmas šioje vietoje ir pasibaigė. Tuščios lėkštės dar ilgai riogsojo ant mūsų stalo. Nors pro šalį vaikščiojusios padavėjos jas matė, kažkodėl nesusiprato jų nunešti.
Trinta moliūgų sriuba – 3,00 eur.
Aštri meksikietiška sriuba – 3,50 eur.
Sriubų lėkščių nenurinko net ir atnešę pagrindinius patiekalus. Nežinau, kodėl aš sugalvojau užsisakyti jautienos nugarinės kepsnį ant įkaitinto lavos akmens, dabar to nepasakysiu. Namie aš kiekvieną savaitgalį prisikepu tų kepsnių, bet, matyt, mane užkabino prierašas prie patiekalo – „Mūsų pasididžiavimas“.
„Mūsų pasididžiavimas” – 12,00 eur.
Manau, gerbiamieji skaitytojai, žvelgdami į šio patiekalo nuotraukas, jūs man pritarsite, kad joks čia ne pasididžiavimas, greičiau – gėda. Jei manęs kas paklaustų, kokį įrankį virtuvėje naudojo bandydami atskirti mėsos dalį mano kepsniui, net nedvejodamas atsakyčiau, kad šaukštą. Tokio „iškandžioto“ gabalo atriekti peiliu neįmanoma.
Neneigiu, egzotikos buvo – viso valgymo metu mėsa čirškėjo ant įkaitusio akmens, o jai pagardinti man visai pakako patiekto sviesto, padažų neprireikė. Šalia patiektos gruzdintos bulvytės (pakepti pusfabrikačiai), nemažas indelis šviežių daržovių, apšlakstytų aliejumi. Tad pakartosiu klausimą, kurį tada uždaviau ir Katinienei: tai kur tas pasididžiavimas – gebėjime įkaitinti lavos akmenį? Manau, jei leistumėt klientams ne tik patiems išsikepti, bet ir atsipjauti mėsos gabalą, tą dieną aš būčiau išties iškepęs pasididžiavimo vertą kepsnį. Tad už šio patiekalo idėją skiriu 5/5, o už įgyvendinimą – 1/5.
Didelė gardžioji pica – 7,50 eur.
Na, bet kaip ir minėjau apžvalgos pradžioje, maitinimo įstaigos pavadinime užkoduotas žodelis „pica“, tad baigiame kabinėtis prie jautienos kepsnio ir keliaujame prie picos. Spėju, kad po kritikos picai jurbarkiškiai stos į gretą su nepatenkintais žemaičiais, ginančiais „Pakalnutės“ vardą po mano apžvalgų, bet nevyniosiu į vatą ir išsakysiu tai, ką galvoju apie mums patiektą picą. Jau vien žvelgiant į ją apėmė liūdesys ir noras užsakyti mišias už mirusius. Sūris – nespėliosiu, kokios rūšies – jau vien nuo mano žvilgsnio iš baimės apsipylė aliejaus lašais. Pagrindas toks, kokį gausi daugelyje tinklinių picerijų – gerai pervažiuotas volu, dėl ko ir liko tokio skonio, kokia būna plotkelė bažnyčioje. Tiesa, ta bent priartina prie Dievo. O prie ko priartina ši pica, pavadinta „Gardžioji“? Greičiausiai prie kitų picerijų paieškų, ypač tuos, kurie yra ragavę gardesnių picų.
Padavėja primygtinai mums siūlė česnakinį padažą prie picos. Į mano repliką, kad gerai picai padažas nebūtinas, ji tik mandagiai atsakė – visgi vieną jūs išsirinkite. Greičiausiai jis turėjo išgelbėti picą. Bet tai tas pats, jei daktaras, užėjęs į lavoninę ir žvelgdamas į prieš savaitę mirusįjį, pasakytų: o gal dar pabandome jam perpilti kraują? Pilk nepylęs – ar kraują, ar česnakinį – kas mirė, tas ir yra miręs…
Graudu, bet tos sriubos lėkštės ant mūsų stalo stovėjo net ir man baigus valgyti jautienos kepsnį. Net ir tai, kad lėkštės buvo būtent iš tos pusės, kur vaikšto padavėja, nešvarūs indai jos nė kiek nesudomino. Žinoma, kad suvalgyti tokio subtilaus skonio picos mes neįstengėme, tad paprašėme sudėti ją išsinešti. Išsinešti, nes vargu, ar žmogus, kuris neišmano elementarių aptarnavimo taisyklių, suvoktų mano pretenzijas.
Brangindami savo laiką susimokėjome, paprašėme, kad picą supakuotų į dėžutę paskutinei kelionei, kurioje ji garbingai atgulė šalia konteinerio. Niekada panašių „šedevrų“ nesistengiu sugrūsti į konteinerį, visada pagalvoju apie tuos benamius – katinus, kuriems ta pica lyg ankstyvos Kalėdos. Kad ir kokios skanios buvo sriubos, jos tikrai nepritempia bendro vertinimo balo iki 3/5, tad vertinu tik silpnu 2/5. Keistino labai daug. Pradedant padavėjomis, baigiant virtuve, kuri jūsų „pasididžiavimą“ patiekia taip atmestinai. Ir svarbiausia – picos. Jei jau skelbiatės picerija, vertėtų nuvykti jei ne iki Italijos, tai bent iki didmiesčių ir paragauti ten kepamų picų. Puikių picerijų tikrai rasite.
