Tokį padavėją sutiksi nedažnai: jį prisiminęs iki šiol leipstu juokais

Apie restoranus, kurie veikia ne Lietuvoje, nerašau jau seniai, nes po kelių publikacijų apie Amerikoje aplankytus kelis restoranus supratau, jog lietuviams įdomiau skaityti apie vietos maitinimo įstaigas.

Ir šis Estijos sostinėje įsikūręs restoranas „Amalfi“ nebūtų sulaukęs apžvalgos, jei ne viena detalė. Bet apie viską nuo pradžios.

Su Katinais jau taip nutinka: atsikėlęs ryte planuoji praleisti dieną namie, o jau vakare atsiduri ten, apie ką net nebuvai pagalvojęs. Tad ryte gerdamas kavą neįsivaizdavau, kad vakare praversiu vieno Taline įsikūrusio itališko restoranėlio duris.

Nežinau, kodėl, bet interjeras man kažkodėl priminė „Bernelių užeigos“ interjerą. Nors nei vienoje „Bernelių užeigoje“ neteko matyti vynuogių sulčių spaudimo aparato ar sienų, nusagstytų vynuogėmis, bet gal suveikė namų jaukumo jausmas. Nors staleliai išmėtyti chaotiškai, ir, mano akiai, per arti vienas kito, bet namų aplinka tą sėkmingai paslepia.

O dabar – apie priežastį, dėl kurios gimė šis tekstas. Tai padavėjai.

Šiaip padavėjus galima suskirstyti į 3 kategorijas: flegmos, profesionalai ir pernelyg lipšnūs.

Šiame restorane aš per pirmas minutes pasigedau profesionalų, kurie išmano ne tik svečių aptarnavimo subtilybes, bet svarbiausia – žino, kada prie jų prieiti. O jau į svečiavimosi restorane pabaigą aš būčiau su mielu noru sėdėjęs prie stalelio, kurį aptarnauja flegma.

Visas veiksmas ir meilikavimasis prasidėjo vos mes užėjome į vidų. Mus pasitiko, pasodino prie laisvo stalelio, padavė meniu ir minutei pasišalino.

Kai užsuki į restoraną, kuriame dar nė karto nesi buvęs, kelių minučių susipažinti su meniu neužtenka. Tokiais atvejais aš džiaugiuosi, kai padavėjas padeda išsirinkti patiekalus. O jei jis dar išmano ir patiekalų receptūrą, tada mano širdis paskęsta džiaugsme.

Restorano „Amalfi“ padavėjas mano lūkesčius viršijo šimtus kartų. Kalbėdamas apie maistą jis buvo toks smulkmeniškas, kad kai kalba pasisuko apie picas, aš pagalvojau, jog išvardinęs kelių picų sudėtį, jis pradės pasakoti, kaip gaminamas mocarelos sūris.

Jam kiek aprimus aš padariau klaidą – pasiteiravau, kokio alaus jie turi. To rezultatas – dar kelios minutės paskaitų apie alų.

Sulaukę gėrimų net sukurpėme anekdotą apie savo padavėją. O jis toks: jei netyčia kuris atbulas kristų nuo kėdės, tai 99 procentų tikimybė, jog jis nukristų ant pagalvės, kurią spėtų pakišti akylasis padavėjas.

Valgydamas picą padariau dar vieną klaidą – atsikandęs didžiulį gabalą picos, pamiršęs, koks paslaugus mūsų padavėjas, žvilgtelėjau jo pusėn. Ir ką jūs sau galvojate – jis tik pyst – ir jau prie stalelio su klausimu, kuo galiu padėti, pasiruošęs išpildyti kiekvieną mano užgaidą. Reikėjo matyti tą vaizdą – dar dabar tai prisiminęs leipstu juokais.

Kadangi esu kultūringas, prie stalo burnos niekad nepražioju nenurijęs kąsnio. Taip jau tėvai auklėjo.

Tad matydamas tas padavėjo akeles, įsmeigtas į mane, sukdamas ranka ore bandžiau parodyti, kad tuoj tuoj sukramtysiu ir pasistengsiu atsakyti į jo klausymą ir paaiškinti, kad aš nieko nenoriu.

Po tos klaidos aš picą baigiau valgyti nepakeldamas galvos nuo stalo. O mano kompanijonai, nepasimokę iš mano klaidos, dar kelis kartus prisišaukė padavėją panašiu neapgalvotu žvilgsniu.

Kad skaniai pavalgėme, nepasakysiu, maistas vidutinio lygio. Mano valgyta pica buvo persūdyta, bet nenorėdamas įsivelti į ilgas diskusijas su padavėju ar panašiai paslaugiu virtuvės šefu apie tai nutylėjau.

Gal viso to lipšnumo keliais sakiniais ir neperteikiau, bet paskutinį kartą nuo betikslio teksto taip buvau pavargęs tik vieno dramos teatro spektaklyje.

Reziumuodamas noriu pasakyti, kad geras padavėjas turi ne tik gerai išmanyti svečių aptarnavimo subtilybes bei patiekalų sudėtį ar gėrimus. Jis turi būti kažkiek ir psichologas, kuris suvokia, kad klientai skirtingi.

Vienus lėkšti juokeliai „veža“, ir su jais gali bendrauti kaip su senais draugeliais. Kita klientų kategorija – lyg pasistatę tylos sieną, ir su jais gali bendrauti tik apie jų užsakymą. Replika apie orą už lango ar naujausias geras anekdotas jų nenustebins ir neprajuokins, o greičiausiai sunervins, nes taip jūs kišatės į jų privačią erdvę.

Ir niekada, mieli padavėjai, nenaudokite frazės: jūs būtinai turite paragauti šio patiekalo. Nes vienintelis, ką aš būtinai turiu padaryti, tai ryte ir vakare išsivalyti dantis. O jau ką paragauti, leiskite man restorane rinktis pačiam. Ir jei kažkas jūsų restorane yra vertas didesnio dėmesio, išmokit tai pateikti taip, kad svečias apie tai, jog jam buvo papildomai įsiūlyti keli patiekalai, suprastų tik išėjęs.

Mums išeinant iš restorano prie mūsų priėjo šio restorano savininkas su taure raudonojo vyno rankoje. Vos iš kelių sakinių, kuriais mes su juo turėjome garbės persimesti, supratau, kad perdėtu lipšnumu padavėjus užkrėtė būtent jis. Tad frazė „žuvis pūva nuo galvos“ šioje vietoje labai tinka.

O tiems, kurie sakys, jog lietuviai nepratę prie tokio aptarnavimo, aš iškart noriu papriekaištauti.

Amerikoje, Turkijoje padavėjai taip pat klientams skiria dėmesio kelis kartus daugiau nei tai daro bet kurio Lietuvos restorano padavėjai. Bet jie tai daro taip profesionaliai, kad to mes nepastebime ir nesureikšminame.

Amalfi

Vana-Viru 13, Tallinn, Estonia