Jei mėgstate leisti laiką Kaune, Laisvės alėjoje, tai Soboro pusėje įsikūrusioje kavinukėje „Four Seasons Cafe“ geriantį kavą galite pamatyti ir mane, Riebų katiną. Renkuosi šią kavinę ne tik dėl galimai skaniausios kavos Laisvės alėjoje, bet ir dėl puikiai savo darbą išmanančių barmenų. Tiems, kas nesupranta kaip atskirti „specą“ nuo ežiuko rūke, aiškinu – geras barmenas išmanys ne tik gėrimus, bet ir kiekvieną klientą pasitiks su šypsena ir iš jo bendravimo suprasi, kad čia esi visada laukiamas. Ir visai nesvarbu ar tu Riebus katinas, ar šiaip žavi išsiblaškiusi studenčiokė, užbėgusi kavos išsinešimui. Nesu aklas, tad galiu teigti, puikus aptarnavimas ir dėmesys visiems be išimties. Nemokamos kavos puodelį manau jau užsidirbau juos liaupsindamas, tad pereikime nuo įžangos prie apžvalgos herojų, su vienu iš kurių susipažinau gerdamas kavą prieš tai liaupsintoje kavinėje. Esu komunikabilus, tad prie gretimo stalelio prisėdusį vyruką su ant kepurėlės besipuikuojančiu užrašu „Bocmanas“, negalėjau nepakalbinti. Žinoma man buvo smalsu ką simbolizuoja šis užrašas, juolab, kad ne jūreiviška atributika, o tiesiog stilinga kepurėlė. Istorija kurią išgirdau, mane maloniai nustebino. Pasirodo ši kepurėlė yra netoliese įsikūrusio greito maisto restoranėlio atributika, kurio savininkas šis vyrukas ir yra. O pavadinimas Bocmanas, bei logotipe vyriškio atvaizdas – tai jo tėčio atminimui. Gerbiu žmones, kurie ne tik nepamiršta savo šaknų, bet ir jomis didžiuojasi. Tad ne paslaptis, kur Katinas patraukė kitą dieną ir kodėl. Tikrai smalsu aplankyti vietą, kurią žmogus kūrė su meile.
Nebeprisimenu tiksliai laiko kada aš ten užklydau, bet tai tikrai nebuvo naktis, o vidurdienis, tad išvydęs pakritusią ant minkštasuolių barmenę kiek nustebau. Žinoma, ji mane pamačiusi pašoko ir nuėjo į savo darbo vietą – kuri jei ne klystu, yra už baro. Matyt mergina nebuvo spėjusi įmigti, nes greit susiprato, kad reikia paduoti meniu.
Turėjau aiškų tikslą paragauti mėsainį, tad ilgai nestudijavęs bedžiau pirštu į mėsainį su Angus jautiena. Dabar nežinau kas mane labiau nustebino: ar tai, kad su angus mėsainių bare tuo metu nebuvo, ar tai, kad barmenė net nebandė kažkaip suktis iš padėties bandydama pasiūlyti kažką kitą. Turbūt nesuklysiu teigdamas, jog ji būtų net apsidžiaugusi, jei gavęs neigiamą atsakymą, aš tiesiog būčiau apsisukęs ir išėjęs lauk ir taip suteikęs jai galimybę toliau mėgautis minkštomis pagalvėmis išdėtu guoliu. Bet katinas jau toks: jei jau užsuko, tai būtinai ras ką paskanauti, net jei tą pasirinkimą teks padaryti ir pačiam, be personalo pagalbos.
Neilgai trukus aš jau mėgavausi milžinišku mėsainiu, prisikąsdamas skrudintomis bulvytėmis. Mintyse skambėjo „Bocmano“ savininko istorija, apie baro sukūrimo istoriją, apie tai, kad meilė maisto gamybai persiduoda iš kartos į kartą. Bet liūdino atsainus darbuotojų požiūris į darbą, kuris niekais gali paversti bet kokią gražią idėją. Mes statome gražias pilis su viltimis, kad jos ne vieniems metams, kad graži pradžia turės tęstinumą, kurį puoselės ir vaikai. Bet dažnai pamirštame apie force majeure, kuriais dažnai tampa darbuotojai. Jiems savininkų svajonių pilys – dažnai tik smėlio pilys pajūryje. Sugriovei vieną, eini toliau krantu – randi kitą… Tad suprantate, jog apžvalgos įžanga apie su meile dirbančius kavinukės „Four Seasons Cafe“ barmenus, buvo ne šiaip parašyta. Kur meilė darbui – ten ir tęstinumas…
Išeidamas palikau lipduką su penketu ir paprašiau jį perduoti baro savininkui. Nes jo yra vertas šio baro maistas, šeimininko idėja, bet tik ne barmenės darbas. Mano patarimas savininkui – pakeiskite barmenę, nes žmogus ryškiai yra nelaimingas dirbdamas šį darbą. O klientui užsukus jaustis lyg atėjus ne laiku, ar nepageidaujamam nėra malonu, nors ir kokia graži baro sukūrimo istorija, ar koks skanus maistas, bet viskas prasideda nuo barmeno ar padavėjo…
