Pasijutome lyg pasakoje
Niekada nemaniau, kad kada savo apžvalgoje dėkosiu politikams, bet viešėdamas Vilniuje ir eidamas gyvastimi alsuojančia Stiklių gatve, norėjau dėkoti Vilniaus merui už suteiktas didesnes laisves maitinimo įstaigoms.
Staleliais nusėta gatvė, lyginant su vaizdais, kuriuos stebėjau eidamas ja prieš porą metų, pasikeitusi kardinaliai. Tada ji spengė nuo tylos, o šiandien ji šurmuliuoja ir ošia – restoranų ir kavinių staliukai dabar išdėstyti kur kas plačiau nei buvo leidžiama anuomet. Ir prie daugelio jų laiką leidžia gausybė žmonių.
Kadangi Katinienė pamišusi dėl gėlių, vizitas į „Augustas ir Barbora love story cafe“ buvo jos idėja.
Kažkur buvau skaitęs, kad kurdamas šį grožį Mantas Petruškevičius sudėjo visą meilę ir greičiausiai visas gėles, kiek sugebėjo rasti parduotuvėse ar turguose.
Gražu ar ne – dėl to mūsų nuomonės su Katiniene išsiskyrė. Jai patiko viskas, man asmeniškai – ne.
Kavinės fasadas man priminė ką tik mirusio kokio garsaus žmogaus namo fasadą, prie kurio plaukia minios žmonių ir krauna prie slenksčio gėles. Deda vienas ant kitų, nesistengdami derinti tarpusavyje, ir jos tampa bet kaip formuojama gėlių siena.
Bet štai užsukus į vidų mane užplūdo visai kitokie jausmai. Gėlių žiedais nusėti vijokliai, šilta rožine spalva alsuojantys baldai, prancūziškos melodijos sukūrė visai kitokią atmosferą. O dar galimybė neišeinant į lauką įsigyti kokį juvelyrinį gaminį, papuoštą brangakmeniu, ir čia pat jį įmetus į šampano taurę pasipiršti draugei.
Žinoma, jauku ir miela prisėsti ir šiaip kavos puodeliui. Tai mes ir padarėme.
Kadangi pasižymiu didele meile maistui, kiek nuliūdau žvelgdamas į restorano meniu, jis tik patvirtina mano pirmą jam sugalvotą paskirtį – leisti vakarus įsimylėjėliams, kuriems pilve skraidantys drugeliai svarbiau nei gerai iškeptas kepsnys.
Tad man teko užsisakyti Benedikto kiaušinį ir keletą desertų.
Liūdniausia šio apsilankymo dalis buvo, kai pagamintas Benedikto kiaušinis su vienu iš mūsų užsakytų desertų nugulė ant baro stalviršio. Kelias minutes stebėjau, kaip jis ten šąla, o trys padavėjos stovi netoliese ir jo nepastebi.
Suprantu – tai ne jų užsakymas, o kolegės, kuri greičiausiai lauko terasoje bendrauja su kitais klientais. Bet kur, merginos, jūsų komunikavimas tarpusavyje? Negi sunku pasidomėti, kurių svečių užsakymas šąla?
Taip jau būna, kad klientas gauna atvėsusį maistą ne dėl virtuvės šefų klaidos. Šefai, paruošę patiekalą, visada apie tai praneša, bet ar tai išgirsta padavėjai – jau kita medalio pusė.
Tas mažas nesusipratimas nesugadino šeštadieninės nuotaikos. Kiek atvėsusį Benedikto kiaušinį valgiau „įjungęs“ fantaziją – kaip būtų, jei jis būtų karštas. Eilinį kartą įsitikinau, kad kiaušinis ir lašiša – puikus derinys, gal tik to padažo tiek gausiai nereikia, nes jis bando nustelbti visa kita.
Desertai – Katinienės silpnybė, ir dėl jų, jos teigimu, čia bus verta sugrįžti dar ne kartą. Skanūs buvo visi, kurių tą dieną ragavome, tad supratome: verta sugrįžti ne tik dėl jų, bet ir dar dėl tų, kurių nepaskanavome.
Kiekvieną minutę šiame restoranėlyje jautėmės lyg būtume Prancūzijoje. Jausmą stiprino prancūziškos dainos. Turbūt nebūtume nustebę, jei po desertų degustacijos išėję į lauką būtume pamatę Eifelio bokštą – sėdint šioje kavinukėje sunku suvokti, kad esi Lietuvoje.
Kritika, kurią padavėjai išsakiau dėl Benedikto kiaušinio, buvo ne tik išklausyta – sulaukėme atsiprašymo, o kompensacijai buvome pavaišinti kava. Taisyklę – klientas visada teisus – šiame restorane žino visi padavėjai. Nebuvo jokių atsikalbinėjimų, tiesiog išklausė mano priekaištą, atsiprašė ir pasiūlė pagaminti dar vieną Benedikto kiaušinį bei kavos.
Suprantu – žmogiškasis faktorius daug kur pakiša koją, tobulų ir neklystančių nėra. Svarbu nebijoti tai pripažinti, nesivelti į konfliktus su klientais, po kurių jis vis viena bus teisus, o jūs greičiausiai susilauksite tik blogo atsiliepimo kur nors viešoje erdvėje.
Ši kavinukė galėtų būti pavyzdys daugeliui kitų – kažką kuriant su meile galima pasiekti gerų rezultatų.
Nesakau, kad dabar visi privalo maitinimo įstaigas nusėti gėlių jūromis. Tiesiog kartais reikalingos detalės, kurios suteikia jaukumo. O detalėse atsispindi jūsų meilė savo verslui.
Patikėkite manimi – mes, klientai, vos užsukę į restoranėlį, puikiai jaučiame, ar į jį įdedama meilės, ar savininko rankos jau nusvirusios, viskas teka sava vaga ir laukiama, kol ji tiesiog išdžius.
Kavinei „Augustas ir Barbora“ už su meile kuriamą verslą skiriu 5/5.