Taukuotas alaus bokalo paviršius – savotiškas šio restorano atspindys

Ne tik man, bet ir jums yra buvę dienų ar įvykių, kuriuos norėtumėt kuo greičiau pamiršti. Tikiuosi, kad ir man pavyks pamiršti restobarą „Kastytį“, bet prieš tai pasidalinsiu savo įspūdžiais, ką patyriau ten apsilankęs.

Viskas, kas nauja, ar atsinaujinę, mus traukia. Panašiai ir mūsų dėmesį patraukė Basanavičiaus gatvės gale, beveik prie pat tilto atsinaujinęs pastatukas ir jame įsikūręs restoranėlis. Kad tai restoranėlis, galvojau iki tol, kol neprisėdome jo balkonėlyje ir nepaskanavome kelių patiekalų. Dabar aš „Kastyčiui“ nenorėčiau skirti net valgyklos statuso. Bet apie viską nuo pradžių.

Gavę meniu iškart užsisakėme gėrimus. Juos užsakyti iškart buvo mano idėja, nors tai pasiūlyti lyg ir turėtų padavėja, bet po to stebėdamas padavėjos aptarnavimą supratau, kad tai jos žinyne nepažymėta.

Paminėsiu, kad be mūsų stalelio ta pati padavėja aptarnavo dar du ar tris, iš kurių vienas laukė grąžos. Atnešusi grąžą padavėja priėjo prie mūsų ir pasiteiravo, ar jau pasiruošę užsisakyti. Nors po to, kai ji mums padavė meniu ir priėmė gėrimų užsakymą, buvo praėjusios gal 2 ar 3 minutės, ji mūsų pasiteiravo: ar ne mes užsisakėme ką tik išspaustų sulčių ir alaus taurę.

Pirma, ką pagalvojau, kad ji turi dvynę seserį, ir greičiausiai ta bus priėmusi gėrimų užsakymą – kito logiško paaiškinimo tokiam išsiblaškymui tuo momentu neradau.

Tad teko priminti, kad tai mes. Tradiciškai užsisakę nedaug – tik įžangai, kaip visad, pasilikome meniu. Kad galėtume papildyti užsakymą, jei maistas pasirodys vertas 5/5 vertinimo.

Atnešusi gėrimus ir pasidėjusi ant gretimo laisvo stalelio padėklą, padavėja vėl bandė pasąmonės lobynuose atkasti, kurie lankytojai užsisakė alų ir natūralias sultis, o kurie – kitus du gėrimus. Apsaugodamas ją nuo smegenų perkaitimo pasakiau, kad tamsus alus ir sultys mūsų.

Vos tik ji padėjo gėrimus, ant mūsų stalelio atkeliavo sriuba ir rūkytos krevetės. Kol mąsčiau, ar nebuvo galima paklausti, ką pirmiau nešti, mūsų stalą pasiekė midijos ir cepelinai. Čia neiškenčiau nereplikavęs: ar nebuvo galima kiek virtuvėje sulaikyti pagrindinių patiekalų?

Padavėjos atsakymas pažodžiui buvo toks: „Virtuvė deda, aš nešu“.

Kaip jums toks požiūris? O jei tradiciškai būčiau padaręs dvigubą užsakymą? Mums būtų reikėję prisitraukti dar vieną stalelį, kad viską sukrautume, nes ant mūsų stalo nebebuvo laisvos vietos.

ienos sriuba – 3,00€

Suvalgęs vienintelį tą dieną valgomą patiekalą – vištienos sriubą su makaronais, prisitraukiau padėklą su krevetėmis. Vaizdelis toks, kad atitirpintas krevetes kažkas apipurškė alksnio dūmo esencija ir laikė kurį laiką šaldiklyje, kol jos sulaukė manęs. Gal jas acetone rūko, kad jos tokios išblyškusios?

Mūsų rūkytos krevetės – 7,00€

Paskanavęs krevečių, kurios priminė atitirpintas šaldytas virtas krevetes, čiupau jau vėstančias midijas.

Pradaręs midijų dangtelį prisiminiau, ką man sakė padavėja, kai pasiteiravau, ar klientai giria čia ruošiamas midijas. Nebandydama išsisukinėti ji pasakė taip, kaip yra: „Žinokite kiek čia dirbu, dar niekas nėra jų užsakęs.“

Pyko tąkart Katinienė, kai užsisakiau midijų, kaip nujausdama sakydama – žiūrėk, neapsinuodyk valgydamas pirmas.

Midijos balto vyno grietinėlės padaže – 12,00€

Tad sutelkiau visus skonio receptorius norėdamas nustatyti, ar midijos tinkamos vartoti. Bet to net neprireikė. Kad midijos mirusios ir tinkamos tik šiukšlių dėžei papuošti, nustatytų net benamis, savo skonio receptorius kasdien „tobulinantis“ bambaliniu alumi. Midijos tekstūra nuo ilgo stovėjimo nebebuvo vientisa, vos ją perkandus subyrėjo kaip smėliukas. Tad sugrąžinęs perkąstą midiją į dangtelį, skirtą midijų kiautams, pasikvietęs padavėją grąžinau jas.

Sugrįžusi padavėja pranešė gerą žinią: „Žinokit, virtuvė jų neskaičiuos, išminusuosim iš sąskaitos.“ Ko ji tikėjosi – kad aš pulsiu dėkoti?

Jūs ten rimtai tokie dosnūs? Kad išbrauksite iš sąskaitos, aš net neabejojau – tikėjausi, kad nuskambės ir atsiprašymas.

Paragavęs midijų, krevečių, prisiminęs meniu, pagalvojau, kad jiems reikėtų likti prie Kijevo kotletų, kiaulienos kepsnių su sūrio kepurėmis ar cepelinų. Net pieniškų dešrelių su gruzdintomis bulvytėmis aš jau nebenorėjau išbraukti iš meniu.

Bet pažvelgęs į Katinienės praskrostą cepeliną, supratau: ir ta mintis netinkama. Nesu tikras 100 proc., bet spėju: arba tie cepelinai pusfabrikačiai, arba tarkiai iš tos serijos. Apie maltą mėsą negaliu pasakyti nieko, nes paragavęs pilkos masės, nesupratau, kokio gyvulio tai mėsa.

Kadangi Katinienė atsisakė valgyti cepelinus, o aš buvau valgęs tik sriubą, tai suvalgius tarkius ir spirgučius, numalšinau alkaną kirminą, nerimaujantį skrandyje.

Reziumuoju. Vertinu „Kastytį“ 2/5 tik dėl to, kad ryžotės tokiai investicijai Basanavičiaus gatvėje, nepabūgote konkurencijos.

Na, o žvelgdamas į taukuotą alaus bokalo paviršių – savotišką šio restorano atspindį – turiu pasakyti: labai liūdna, kad žmonės investuoja pinigus bandydami sukurti kažką naujo, o gaunasi šnipštas.

Jei būčiau gydytojas, o „Kastytis“ būtų mano pacientas, tai pirma, ką padaryčiau – pasiguldyčiau jį į karantino palatą. Taip sakant, uždaryčiau savaitei ir negąsdinčiau klientų nei nekompetetingais padavėjais, nei nevykusia virtuvės komanda. Padavėjus išsiųsčiau į kelių dienų kursus, prieš tai atrinkęs tinkamus. Nes jei padavėja, turėdama 3-4 stalelius, blaškosi ir užmiršta užsakymus, tai mokslai vargu ar jai bepadės. Reiktų jai atsisėsti ir mintinai kalti eilėraščius, sako, tai lavina atmintį.

Kita dalis, ji daug liūdnesnė – virtuvė. Kas jums kūrė meniu? Toks jausmas, kad perėjote per visas Basanavičiaus gatvės maitinimo įstaigas ir, nusirašę ten siūlomus patiekalus, sukūrėte savo meniu versiją.

Pirma mintis, kuri kyla norint gaivinti šį „ligonį“, kad jis sulauktų kitos vasaros nenumiręs, tai šlietis prie pavadinimo „Kastytis“. Lietuviškas pavadinimas – lietuviški patiekalai. O tai reiškia: midijos, mėsainiai, grilio patiekalai, picos – lauk iš meniu. Ir liekat prie tradicinio užeigų meniu. Cepelinai, bulviniai blynai, kepsniai su sūriais, padažais, raugintų kopūstų sriubos ir šaltibarščiai.

Tai lengviausia, ką galite padaryti greitai.

Grilio patiekalų konkurencija Basanavičiaus gatvėje didelė, tad įsitvirtinti bus daug sunkiau, o ir jūsų terasa labiau panaši į užkandinės nei grilio kiemelio, tinkamo jaukiam vakarojimui gurkšnojant vyną ir valgant midijas ar brangesnius patiekalus.