Bajoriška vakarienė prieš krepšinio rungtynes: kiti varvino seilę ir pavydėjo
Kadangi pastaruoju metu retai kada gaminu maistą namie, norėdamas pavalgyti dažniau renkuosi kokią maitinimo įstaigą, ne apie visas spėju pasidalinti savo įspūdžiais su jumis, mieli skaitytojai.
Panašiai nutiko ir su mano neseniai atrasta dar viena vieta dienos pietums. Kadangi darbo dienomis dažniausiai pietauju vienas, nieko apie ją ir nerašiau.
Iki tos dienos, kol neprasidėjo krepšinio karštligė. Koks gi tu lietuvis, jei nesergi už Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę? O lietuviai, norėdami stebėti varžybas, vietą renkasi iš kelių galimų variantų: vieni vyksta į krepšinio areną, kiti renkasi baruose prie didelių ekranų, o likę suguža pas kažką į namus, ir dažniausiai renkasi tą, pas kurį namie didžiausias televizorius.
Tad turėdamas didžiausią televizorių draugų kompanijoje, eilinį kartą savo namų svetainę paverčiau sirgalių tribūna. Žinoma, prieš strategams sukrentant ant minkšto kampo su gaiviųjų gėrimų sklidinomis taurėmis ir pradedant rinktinei patarinėti, kaip žaisti, reikia būtinai gerai pasistiprinti, nes kramsnojant vien užkandukus pusantros valandos įtempto strategavimo niekas neatlaikys.
Tad vienu šūviu nušauname du zuikius: Klaipėdos prekybos centre „Molas“ nusiperkame gėrimų ir užkandžių, o kartu užsukame užkąsti į mano nuo jūsų slėptą kavinę „Boogie woogie“.
Neaprašinėsiu, kiek ir ko prisipirkome maisto prekių parduotuvėje, bet vartydamas „Boogie woogie“ meniu galvojau, kad viso to turinio užtektų ne tik mums, keturiems vyrams, pasisotinti, bet dar ir užtektų mūsų krepšinio rinktinei pavaišinti. Tokiais atvejais Katinienė visada sako, jog negalima vienų vyrų išleisti į parduotuvę. Nes mes, vyrai, – kaip vaikai, kurie, gavę kelis eurus, ledams išleidžia visus iki paskutinio cento.
Na, mes visų pinigų parduotuvėje neišleidome, tai matysite ir iš čekio, tad pradedame maisto ir kavinės apžvalgą.
Pradėsiu nuo interjero. Jei būdamas pirmajame kavinės aukšte dar gali suprasti, jog esi dideliame prekybos centre, tai pakilęs į antrą aukštą pasijunti lyg nukakęs į Nidą ir užsukęs pas seną žveją sėdėtum terasoje prie dar jo tėvų statyto namo. Tokią aurą sukuria namo imitacija ant sienos ir mažytis atskiras namukas.
Meniu toks platus, kad būtų galima patenkinti įvairiausius skonius. Kadangi aš kai ko jau buvau skanavęs, kompanijai greit pristačiau patiekalus, kurių būtiniausiai reikia paragauti.
Krepšinio terminais kalbant, stiprumo pirmiems dviems kėliniams turėjo suteikti dvi guliašinės sriubos ir vištiena bei žuvis, kepta tešloje.
Dviems iš mūsų kompanijos, valgiusiems vištienos „chick&chips“ ir „fisch&chips“, tįso seilės matant, kaip bajoriškai mes dviese, pasirinkę guliašinę sriubą, ją valgome.
fisch&chips – 9,50€
vištienos „chick&chips“ – 9,50€
Su tešloje kepta žuvimi ir vištiena viskas buvo gerai, puikus ir gan tirštas buvo kartu patiektas tradicinis žirnių padažas. Gal mano akiai kiek užkliuvo tai, kad greičiausiai buvo naudojama per skysta tešla, dėl to ji kiek paskrudo. Bet vištienos ir žuvies skoniui tai įtakos neturėjo.
Guliašo sriuba – 5,90€
O guliašinė sriuba buvo bajoriška tuo, kad prie jos buvo patiekta picos palotėlių su sūriu, o papildomai mes, norėdami sotesnių pojūčių, užsisakėme dar ir picą „Focaccia“.
Pica “Fokačia” – 6,90€
Aštroka guliašinė su minkštute mėsyte ir „Focaccia“ su malta mėsa, gausiai gardinta česnaku, buvo tiesiog pasakiškas derinys.
Žinoma, „Focaccia“ suviliojo ir kitus du draugus, tad jiems padedant ant mūsų stalo ji ilgai neužsibuvo.
Gira 500ml. – 4,40€
Gurkšnodamas naminę girą ir vis dar burnoje jausdamas lengvą česnakų ir aitriųjų paprikų dvilkčiojimą, aš buvau jau bepamirštąs, kad mūsų laukia dar ir pagrindiniai pateikalai.
Kaip ir minėjau, patiekalų pasirinkimas čia labai didelis, tad kai vienas draugas užsisakė šonkaulių, kitas – picą, o trečias – kepsnį su voveraičių padažu, aš nusprendžiau juos visus perspjauti užsisakydamas cepelinų.
Tad kai prieš mane atsidūrė lėkštė su dviem milžinais cepelinais ir spirgučių padažu šalia, aš sukaupiau visas turimas vidines jėgas – kaip paskutinei kovos minutei kauptųsi keliais taškais pralošinėjanti Lietuvos vyrų krepšinio komanda.
Cepelinai su mėsa padž.spr. – 6,50€
Skanūs buvo tie cepelinai, bet ir kaip stengiausi, iš dviejų dičkių įveikiau tik vieną. O norėdamas nepasirodyti silpnas prieš draugus, pasakiau, kad antro neįveikiu, nes nemėgstu spirgučių baltame padaže, labiau esu linkęs matyti atskirai patiekiamus spirgučius su grietine.
Kiaulienos šonkauliai – 11,90€
Sunkiai sekėsi kovoti su šonkauliais ir mano draugui, kuris su manim kartu sudalyvavo bajoriškoje guliašienės fiestoje.
Mėgstantiems riebesnius ir mėsingesnius šonkaulius, neperteptus tradiciniais BBQ padažais, šie šonkauliai turėtų būti atradimas.
Bet va kiti du draugai, kurie įžangai pasirinko vištieną ir žuvį tešloje, be problemų įveikė jiems patiektus patiekalus.
pica “Neatsivalgomoji” – 8,90€
Aš asmeniškai picą valgau be padažų, bet niekad nebandžiau įkalbinėti draugo mesti tą įprotį. Tad stebėdamas, kaip jis, prieš tai padažu nuklojęs „Focaccia“ picos gabalėlį, dabar juo nuklojo visą
„Neatsivalgomąją“ picą, aš dar kartą priėjau prie išvados, kad visų mūsų skoniai skirtingi. Ir nebūtinai taip, kaip valgau aš, turi valgyti ir kiti. O tai, kad jis suvalgė visą picą, tik patvirtino faktą, jog jam jo pasirinktas derinys buvo skanus.
Kiaulienos kepsnys su vover.padž. – 9,90€
Kiaulienos kepsnys, nugulęs ant gruzdintų bulvyčių, į pagalbą pasikvietęs keptas daržoves bei nemažą padažinę voveraičių padažo, įtiko ir kitam kompanijonui. Vieną šaukštą voveraičių padažo aš net išsiprašiau cepelinams pagardinti. O vėliau dar vieną šaukštą padažo nugvelbiau jam nematant. Mėgstu voveraites, ypač kai jos gerai paruoštos.
Reziumuoju. Pilnais pilvais ir laimingi sukritę prie televizoriaus, stebėdami varžybas, buvome atlaidesni lietuvių rinktinės klaidoms. Skanus maistas suteikė vidinės ramybės, tad mūsų šūksniai nebuvo nei garsūs, nei pikti.
Tad nežinau, ar gerai padariau išduodamas dar vieną vietą, į kurią mėgstu užsukti pavalgyti, nes po mano apžvalgos daugelis pasileis jos bandyti, dėl to gali sušlubuoti virtuvė, o jei nesušlubuos, atėjęs galiu neberasti laisvo stalelio.
Bet kokiu atveju – daug maloniau yra rašyti apie tokias maitinimo įstaigas, kaip kavinė „Boogie woogie“, nes geri atsiliepimai dvelkia geromis emocijomis ir skatina mane toliau ieškoti panašių perliukų.
Vertindamas šią kavinę 5/5, laukiu jūsų rekomendacijų apie panašias vietas bet kuriame mieste, ir pažadu – pasitaikius progai nuvyksiu ir patikrinsiu.