Valgykla Žemaitijoje maloniai nustebino: Lietuvoje dar ne viskas brangsta kosminiu greičiu
Kiekvienas miestas turi kažką išskirtinio, ką paminėjus pokalbyje, mes iškart pagalvojame būtent apie tą miestą. Vilnius turi Gedimino pilį, Klaipėda – Meridianą, Kaunas turi Matijošaitį, o Gargždai – valgyklą „Bulvė“.
Kiek dešimtmečių skaičiuoja Gargždų bulvė? Tikiuosi kas nors komentaruose parašysite jos atsiradimo įstoriją.
O aš pabandysiu sukurti ją remdamasis savo prisiminimais iš vaikystės, ir šios dienos vizito įspūdžiais. Žemaitis ir bulba du neatsiejami dalykai. Tad čia ir atsakymas tiems, kurie neranda atsakymo į klausimą: kodėl ši valgykla tiek metų egzistuoja ir nėra jokių ženklų, jog tai paskutiniai metai…
Galėčiau ginčytis su tuo, kas teigia jog Europoje pirmasis bulves pamatė ispanijos karalius Pilypas II.
Man asmeniškai susidaro toks jausmas, kad jas pirmi pamatė valgyklos „Bulvė“ lankytojai. Juokas juokais, bet kiek menu save, tiek iš prisiminimų išlenda ši tarkių karalienė „Bulvė“.
Žemaičiai tropni žmonės, tam kas maisto kokybei įtakos neturi, laiko daug neskiria. Kalbu apie pavadinimą. Vieni sukoncentruoja visas pastangas į tai, kas bus tik mizerna visumos dalis, o gargždiškiams manau pakako minties, kad bulvinių patiekalų bus daugiausia meniu, tai kodėl ne bulvė?
Pamenu, kaip vos metukų mane tėvai atsivežė pirmą kartą į šią valgyklą. Sėdėjau vežimėlyje ir, iškritus čiulptukui ant žemės, paleidau dūdas. Gera teta – virėja, persilenkė per prekystalį ir padavė man šiltutėlį vėdarą. Tą dieną buvo pirmoji mano pažintis su bulviniais patiekalais, kuri peraugo į didelę meilę šiai daržovei…
Bėgo metai, visus mano kaprizus tėvukai tenkino. Jie visi baigdavosi vizitais į Gargždų „Bulvę“. Cepelinai, vėdarai, plokštainis pirmą kartą mano gomurį palytėjo būtent ten.
Aukštos ar žemos kainos tada buvo nepasakysiu, už viską mokėjo tėvai. Bet sprendžiant iš to, kad jie nesiskundė, darau išvadą, kad tais laikais valgykloje „Bulvė“ kainos nesispardė.
Bėgo metai, aš užaugau, čiulptukui poreikis dingo, bet meilė bulvėms liko. Tai nenuostabu, kad užsukęs į šią valgyklą po kelių gerų dešimtmečių, aš norėjau paragauti visko, kam rašant receptą pirmu punktu eina bulvės. Nežiūrėjau į meniu, o tiesiog savo pageidavimus išvardinau moterėlei stovinčiai kitapus prekystalio.
Kadangi buvau prieš tai kiek užvalgęs, tai žemaičių blynų desertui nebeėmiau. Pamaniau, kad pakaks ir vėdarų, cepelinų bei plokštainio. Kasos aparatas dundėjo nuo noro suskaičiuoti kiek reiks man mokėti už turinį dviejuose padėkluose. Garsiai ištarta suma mane kiek suglumino, ne tai kad ji buvo tokia, kuri verstų užstatyti automobilį bandant išsimokėti, greičiau aš pamaniau, kad kasos aparatas nebemoka pliusuoti. Nužvelgęs savo padėklų turinį aš pažiūrėjau į prieš mane padėtą čekiuką, jame figūravo juokingai maža suma – 8,85 euro. Po tokių malonių staigmenų aš visada pagalvoju, kad Lietuvoje dar ne viskas brangsta kosminiu greičiu, su tikslu pasivyti Europos Sąjungos nares bent kainomis ir jas aplenkti, parodant kas čia lyderis…
Burokėlių sriuba buvo lyg anų laikų šauklys. Juokingai maža jos kaina 0,66 euro, nesuteikė vilties rasti joje mėsos fragmentų. O ir kam man jie, kai manęs dar laukė trys bulviniai patiekalai.
Žvelgdamas į antrus patiekalus prisiminiau tuos pavyduolius, kurie su išradingumu nedraugauja, o rašo vis tuos pačius komentarus po mano apžvalgomis: kur jam tiek telpa? Kvailas klausimas, į kišenes tikrai nieko nekišu – viską suvalgau.
Tad atsakęs į klausimą, kuris būtinai pasirodys po šia apžvalga, prisitraukiu arčiau savęs vėdarų lėkštutę, o paskui ją į eilę atsistoja cepelinai ir plokštainis.
Visos šeimininkės neduos man sumeluoti, kad bulviniai vėdarai sakome vykę tik tada, kai juos iškepus žarnos nesusproginėja, paleisdamos tarkius, kuris užliejęs skardą pavirsta į plokštainį. Ir dar vienas svarbus akcentas – tai tarkio šlapumas. Jei jisai sausas – tai joks padažas nesuteiks jam gyvasties. Mano valgyti vėdarai nebuvo susproginėję, tarkis sultingas, gerai iškepęs, žarnos apskrudusios, o neišvirusios taukuose. Vienintelis kam turiu pretenzijos, tai padažui, kuris figūruos visose lėkštėse. Man labiau imponuotų paprasta grietinė su spirgučiais, o ne jos skysta improvizacija, čia vadinama grietinės padažu.
Cepelinai buvo mažiausi, kuriuos man kada buvo tekę valgyti, kaip ir jų kaina – mažiausia, kokią man kada teko už juos mokėti – 2,45 euro. Jei ne plokštainis ir vėdarai, manau, jų man sočiai privalgyti būtų reikėję kokių 6 vienetų. Bet tam, kad įvertinti jų skonį, pakako ir dviejų. Bulvių masėje, nesuklysiu teikdamas, labiau dominavo virtos bulvės nei tarkiai. Tai išdavė masės tąsumas. Mėsos įdaras, nors ir nebuvo įspūdingas, kelis kartus skoniu lenkė prieš tai kada valgytus brangesnius cepelinus.
Plokštainis buvo skanus. Nors norėjosi labiau apskrudusio, bet su tarkiais čia buvo viskas gerai, minkštas, neperkeptas ir nesukritęs į vientisą didelę masę. Bet pažvelgęs į jo kainą (1,96 euro), ties jo kritika tuo ir baigsiu.
Keturis dešimtmečius skaičiuojanti valgyklėlė man paliko tikrai gerą įspūdį. Džiaugiuosi, kad dar yra tokių vietų, kurios gali pasidžiaugti ne tik ilga gyvavimo istorija, bet ir skaniu maistu ir jaukia aplinka. Ar jie verti 5/5, manau kad taip. Vien už tai, kad išliko ištikimi tradicijoms. Kad ir kaip mes bandome būti šiuolaikiški apsistatydami miestus kebabinėmis, picerijomis ar burgerinėmis, mes vis tiek paskanavę tų patiekalų, išliekame ištikimi bulvei. Nes su bulve mes užaugome ir su ja greičiausiai numirsime.
Tad žmogau, prieš norėdamas parašyti kokį kandų komentarą šios valgyklėlės atžvilgiu, visų pirma pagalvok, kur tu buvai 1976 metais, būtent tada ši valgyklėlė, jei neklystu, atvėrė savo duris, gal tavęs tėvai tada dar net nebuvo suplanavę, o jie jau dirbo ir tebedirba…
O aš, vertindamas atsižvelgiau į ilgą gyvavimo laiką, žemas kainas ir tradicijų puoselėjimą.