Restorane pritrenkė mėsainio kaina: jau seniai nebuvau taip „išdurtas“
Tikėtis stebuklų iš greitojo maisto tinklinių restoranų niekada nereikia. Mano nuomone, tiek „McDonald’s“, tiek „Hesburger“ pagrindinis tikslas yra ne skonių įvairovė, o greitas aptarnavimas ir
didžiajai masei įtinkantys patiekalai, pasižymintys minimaliomis skoninėmis savybėmis.
Pridėjęs ranką prie širdies ir taip atgailaudamas turiu jums kaip kunigui prisipažinti, gerbiami skaitytojai, kad kartą ar du per mėnesį mes su sūnumi užsukame į vieną iš tokių tinklinių restoranų ir papiktnaudžiaujame mėsainiais ir gruzdintomis bulvytėmis, visa tai užgerdami gazuotais gėrimais.
Bet apie juos niekada nesu rašęs apžvalgų, nes jų skonis visada toks pats. Jam neturi įtakos nei metų laikai, nei darbuotojų kaita.
Bet štai Klaipėdos „Akropolyje“ atidarius „Burger King“, mane kaskart pro jį praeinant stebindavo nusidriekusios ilgos eilės. Pirmaisiais mėnesiais bandžiau tai nurašyti naujovei ir žmonių masinei psichozei, suprask, reikia pabandyti tai, apie ką kaimynė su vaiku pasakojo. O kad pasakojimas atrodytų didingiau, vaikas dar ir popierinę karūną buvo užsimaukšlinęs.
Manęs panašiais pasakojimais niekas nesugundė užsukti į šį greitojo maisto restoraną, o pakvietė sūnus, sakydamas, kad reikia pabandyti ir ten gaminamus mėsainius.
Tad patingėję savaitgalį stovėti eilėje, apsilankėme „Burger king“ darbo dieną.
Žmonių, kaip ir tikėjomės, buvo mažokai – kažkas darbuose, kažkas dar mokykloje…
Meniu, iššokantis dideliuose ekranuose, turbūt specialiai sugalvotas, kad vaikai, ir taip kasdien didelę dalį praleisdami prie kompiuterių, planšečių ar išmaniųjų telefonų, prie jų ilgiau pastoviniuotų. Ir tuo pačiu į bendrą užsakymą sudėtų daugiau patiekalų, nes nuotraukos patiekalų labai gražios ir verčiančios varvinti seiles.
Bandymai įkalbėti sūnų pasiimti kažką įdomesnio, o ne jam jau įprastą mėsainio su sūriu kompleksą nepavyko. Bet aš pasirinkau tą mėsainį, kuris nuotraukose atrodė įspūdingiausiai – su jautiena, per kraštus krentančiais svogūnų žiedais ir nutįsusia plonai pjaustyta kiaulienos šonine.
Nors nuotraukoje mėsainis ir taip jau atrodė didingai arba tiksliau išsireiškus – karališkai, aš nusprendžiau papildomai paimti dar šoninės – tokią galimybę suteikė papildomi pasirinkimai.
Dar pora skirtingų ledų, ir už viską sumokėję be kelių centų 20€, su darbuotojų greitai surinktu mūsų užsakymu prisėdame prie laisvo stalelio.
Gaivieji gėrimai įskaičiuoti į sąskaitą, ir jų gali gerti tiek kiek nori. Prisipylei, išgėrei ir vėl gali eiti prisipildyti stiklinę.
Tad kol sūnus pildo stiklines putojančiais limonadais, aš pirma, ką padarau – paskanauju bulvyčių. Jos traškios su pakankamai gerai jaučiama druska.
Bet labiausiai mane domina mėsainis, kurio kaina su papildoma šonine kainavo 9,95€.
Išvyniojęs mėsainį pirmiausia pamaniau, jog personalas apsiriko ir įdavė ne tą. Nes tas „skurdukas“, kuris gulėjo prieš mane, bandydamas slėptis prisidengdamas maistiniu popieriumi, buvo vertas geriausiu atveju 3€.
Paskutinį kartą taip žiauriai „išdurtas“ jaučiausi vaikystėje, kai savo surinktą didžiulę kramtomosios gumos popierėlių kolekciją iškeičiau į ne ką mažiau spalvotą ir margą vokiško sviesto popierėlį.
Po pirmo kąsnio į galvą atėjo mintis, kad popierinės karūnos ant stalų nelabai ir dera. Čia labiau tiktų asilų kaukės.
Valgydamas plonytį mėsainį, kuris kainavo tiek, kiek kitose vietose – mėsainis su brandinta jautiena, kurį sunkiai apžiosi dėl gausybės priedų, aš jaukiau jausčiausi su asilo kauke nei su karūna. Nes koks karalius leis sau tokią virtuvės darbuotojų nepagarbą.
Prieš kelis šimtmečius už tokią tragišką meniu nuotraukos parodiją visa virtuvės pamaina būtų pasodinta ant kuolų priešais pilies vartus, kad naujiems darbuotojams tai būtų lyg priminimas, kas nutiks, jei jie pabandys pakartoti kolegų klaidą.
Bet šiais laikais viskas kitaip. Darbuotojai sveiki ir gyvi toliau vynioja „karališkus“ sumuštinius naujiems svečiams.
Nors mėsainį valgiau be asilo kaukės, su kiekvienu to „varguolio“ kąsniu aš jaučiau, kaip man auga asilo ausys. Dar visą vakarą manęs neapleido tas asiliškas jausmas, ir pyktis, kurį jutau vaikystėje iškeitęs tokią gerą kramtomosios gumos popierėlių kolekciją, mane kamavo iki pat kol užmigau.
Taip, 10€ gyvenimo kokybės nepakeis, bet tokiomis kupiūromis nei man, nei jums, gerbiami skaitytojai, iš dangaus nesninga.
Mėsainiai su sūriu tokie patys liūdni, kokie yra „McDonald’s“ mėsainiai. Sausi ir sprangūs, kurių neįmanoma valgyti neužgeriant gėrimu. Bet jų vieno kaina – 1,50€, tad kažko įspūdingo tikėtis ir nereikia. Kodėl jie neima pavyzdžio iš „Hesburger“, kurie, bandydami suteikti bent kažkokio skonio maltinukui, mėsainį pertepa majonezu?
Sugadintą nuotaiką tik kiek pakėlė ledai.
Reziumuoju. Jei norite, kad jūsų vaikas užsidėjęs „Burger king“ karūną jaustusi karaliumi, o ne asilu, kaip aš, šiame greito maisto restorane neeksperimentuokite su brangesniais mėsainiais, imkite tuos po 1,50€. Ir nepamirškite daugiau gazuotų gėrimų, be jų valgymo procesas virs kančia.
O jei trumpai, stipriai išpūstas burbulas, kuris niekuo nenusileidžia kitoms greito maisto įstaigoms, taip pat save kažkodėl vadinančiomis restoranais.