Po pietų restorane užvirė pyktis: „Užsisakykite laidotuvių vainiką“

ATA. Mirė dar viena maitinimo įstaiga mano akyse. Dar tikėjau, kad ji gali pasikeisti, bet šiandien eilinį kartą paslydau… Tad galiu drąsiai teigti, kad Kauno „Akropolyje“ pavalgyti iš viso nėra kur, nebent paėst… Nekalbu apie kavinukes, kurios gražiais ir brangiais pyragėliais bando išbezdėti dar kažkokį pelną. Kalbu apie tuos, kurie yra įsitikinę, kad gali maitinti žmones.
Negi jums, „Charlie Pizza“, niekas nesakė, kad jūs esate nerealūs svajokliai ir apsileidėliai? Svajokliai, nes manote, jog mokate gaminti maistą žmonėms. O apsileidėliai, nes netobulėjate – degraduojate kaip maitinimo įstaiga. Kodėl jūs įsileidžiate į kavinę žmones, jei gaminate kiaulėms? Kodėl aš privalau valgyti tą taukuose plaukusį jovalą, kurio virtuvės veikėjai net nepasistengė gražiai sudėti, o kaip kiaulei sudrėbė į lovį.
Verdu pykčiu. Nes nesuprantu, kaip reikia grilyje kepti cukinijas, kad jas pakėlus nuo jų lašėtų taukai? Jei sudėtume visą turinį į sietelį ir paliktume valandėlei, net neabejoju – privarvėtų visa stiklinė riebalų.
Svogūnų žiedai, nors ir pusfabrikačiai, bet kepant juos taip sušikti gali tik darantis viską ne rankomis, o kojomis.
Šonkauliai vieninteliai, kuriuos iš bėdos buvo galima bandyti valgyti, ir tai tik todėl, kad vidury dienos dar buvau nieko nevalgęs.
Padažas – tragedija, jame net dėl kvapo nepirstelėjo mėlynasis pelėsinis sūris, ką jau kalbėti apie skonį. Būtų 5 proc. skystesnis, ir jau turėtume suvargusias pasukas. O dar kopūstų ir morkų parodija – kam vargintis dėti juos atskirai, reikėjo drėbti ant viso to marmalo, nes, kaip ir minėjau, garnyras nevalgomas, o iš bėdos ėdamas. Aš jo neėdžiau.
Kodėl pasivadinote taip skambiai „Charlie pizza“, o ne „Silosas“ ar „Kombikormas“, kam klaidinti žmones? Būtų toks pavadinimas, ir jokių pretenzijų – pavadinimas įpareigotų klientą nieko nesitikėti, o ir jūs ramūs, jokių nusiskundimų. Manau, vertėtų būti arčiau to, ką gamina jūsų žmogeliukai (negaliu vadinti tų, kurie tūno jūsų virtuvėje, virėjais, nes tai būtų įžeidimas kitiems šios srities profesionalams).
Ir pabaigai – apie atsiskaitymą, reagavimą į kliento nepasitenkinimą.
Padavėja tik išklausė, nužvelgė besišypsantį taukuotą garnyrą lėkštėje, išklausė mano „pagyrimus“ nevykėliams virtuvėje ir ramiai paklausė: mokėsite grynais ar kortele? Tiesa, dar paklausė: ar turiu nuolaidų kortelę? Neturiu ir man jos nereikia. Sumokėjau tiek, kiek esate užsiprašę už tą riebalyną meniu. Kartu su sultimis sumokėjau 10,10 eurų.
Tad nuoširdžiai tikiuosi – tų pinigų jums užteks nusipirkti vainikui, o ant gedulingos juostos, jei nesunku, užrašykite: Ilsėkis ramybėje. Pasirašo tave visiems laikams palaidojęs Riebus katinas