Dzūkijos miestelyje užtikome naują restoraną – tokio ir didmiesčiai pavydėtų
Kartais po apžvalgomis randu pavienius komentarus, kuriuose skaitytojai piktinasi, jog mano tekstuose pasigenda išsamesnio patiekalų aprašymo.
Visada sakau, kad savo tekstuose stengiuosi perteikti tos dienos emocijas, potyrius. Abejoju, ar daugumai būtų įdomu, jei mano apžvalgose didžioji dalis teksto būtų skirta tam, kaip vištienos skonį padėjo atskleisti rozmarinai ar bazilikai ar kad elnienos skonį užgožė per didelis kalendrų kiekis.
Vargu, ar rašydamas tokius išsamius tekstus aš per nepilnus 4 metus būčiau surinkęs per 62 000 sekėjų. Tad tie, kurie vis dar tikisi panašaus turinio tekstų, siūlau sekančioje stotelėje išlipti ir į šį troleibusą, kuriame skamba mano apžvalgos, nebelipti. Riebus katinas ne LRT ir nėra išlaikomas iš jūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų, tad leiskite man postringauti kaip man patinka. Jūsų teisė yra tiesiog nesekti manęs arba vis gi sekti…
Tradicinė įžanga – ir pradedame naują apžvalgą. Šį kartą Merkinė, gražus miestelis, turintis įspūdingą piliakalnį ir ne ką mažiau dėmesio vertą apžvalgos bokštą. Nors ir esame Katinai, užlipti į aukščiausią apžvalgos aikštelę man su Katiniene buvo didelis iššūkis. Bet tik dėl jūsų, mieli skaitytojai, nugalėjome baimę, užsiropštėm ir padarėme kelias nuotraukas.
Kelias į viršų ir žemyn buvo ilgas, tad logiška, kad praalkome. Neslėpsiu, jog vykdami į šį miestelį turėjome tikslą ne tik pasigrožėti vaizdais, bet ir aplankyti dažnai minimus „Pasaulio puodus“. Tik dabar rašydamas apžvalgą ir susipažinęs su atsiliepimais apie juos viešojoje erdvėje džiaugiuosi, kad jie pirmadienį nedirbo… Miestelio centre bandydamas pakankinti „Google“ ir išgauti informacijos apie dar kokią maitinimo įstaigą, prieš akis išvydau baltą statinį. O užrašas ant fasado šono nutraukė mūsų tolimesnes paieškas, tad kelios minutės, ir mes jau restorano „Dzūkynė“ viduje.
Mus pasitikusi prabanga šokiravo. Į Katinienės klausimą, kada visa tai atsipirks, aš mestelėjau juokelį: greičiausiai jie bus aukso puodą išlošę. O iš padavėjos sužinoję, jog šis restoranas skaičiuoja tik pirmus darbo mėnesius, aš savo spėjimą apie laimėtą aukso puodą tik pakartojau.
Na, sutikite – kas atidarinės restoraną dabar, kai mes iš vieno karantino einame į kitą, kai kaukės tampa kasdienė norma, kai nuo lankymosi viešose vietose mus kasdien atkalbinėja pranešimai spaudoje. Kuriant interjerą sudėta daug meilės. Matosi, kad kuriant šio restorano konceptą nebuvo apeliuojama į tai, kad neva nusamdysime gerus virėjus, jie sukurs gerą meniu, o baldus suvešime iš močiučių.
Ne, čia dėmesys skirtas ne tik interjerui, bet, kaip ir patys pamatysite vartydami nuotraukas, net indams, kuriuose patiekiamas maistas.
Meniu. Specialiai sudėjau daug nuotraukų, gal tik neatkūriau jų eiliškumo, bet jis toks, lyg pasakotų čia gaminamo maisto pasaką.
Degustaciją pradėjome nuo sriubų. Kaip minėjau – indai, patiekimas – štai kas verčia mus būti atlaidesniems, jei patiekale pasigendame kažkokio skonio, ar ingredientų santykis netinka.
Šį kartą pretenzijų neturėjome nei patiekimui, nei pačioms sriuboms. Įdomus sprendimas – prie šiupinio su žvėriena patiekti žolelių užtepėlę skrudintai duonelei.
Tik vėliau supratome, kad užsisakydami persistengėme, bet padavėjos paminėtos džūkiškos bandos ant kopūsto lapo neužsakyti negalėjome. Juolab, kad gėda prisipažinti – nebepamenu, kada jų valgiau.
Žinoma, po sriubų patiektos bandos, turėjusios būti įžanga į karštus patiekalus, mums abiems tapo vos ne pagrindiniu. Atkreipkite dėmesį į spirgučius. Tai kepinta šoninė – tai irgi retenybė maitinimo įstaigose šiais laikais. Dabar daugelis kepina riebias pažandes, dėl ko klientas gauna apvirtų lašinių padažą.
Suvalgę bandas mes jau mąstėme apie padarytą klaidą užsisakydami dar ir elnienos bei lašišos kepsnius, nes jautėmės sotūs ir laimingi.
Pagrindiniai patiekalai man kažkuo priminė Pablo Picasso kūrybą ir jo paveikslą „Verkianti moteris“. Nepagalvokite, kad patiekalai nuliūdino skoniu. Skoninės savybės buvo puikios, patiekalai išties skanūs. Liūdna buvo kompozicija tose lėkštėse.
Liūdna, kad įspūdingose lėkštėse tiek su elniena, tiek su sterku buvo patiektas tas pats garnyras. Net daržovės buvo sudėliotos pagal analogišką eiliškumą. Tik Katinienei patiektas sterko kepsnys negalėjo pasigirti voveraitėmis.
Bet jei nuo kabinėjimosi prie patiekimo pereiti prie patiekalų skonio, tai neturime jokių pretenzijų. Prisipažinsiu – nebepamenu, kada man teko valgyti sultingą ir minkštą jautienos kepsnį, o čia valgiau žvėrieną ir negalėjau atsistebėti. Minkštutė, draugiška peilio pjūviams, „nespyruokliuojanti“ burnoje kramtant. Įdomus buvo ir įdarytas sterkas.
Ar 50 eurų už pietus dviems brangu? Manau, kad ne. Prisiminus Druskininkų „The House“ ir apgailėtiną jų maistą, valgytą liūdesiu dvelkiančioje aplinkoje, išleistus 40 eurų, manau, kad netgi mažokai. Nes mes gavome gerų emocijų pasėdėję gražiai įrengtame restorane, pavartę su meilę kurtą meniu ir pavalgę išties skaniai.
Vertindamas turiu konstatuoti, kad tai restoranas, kuris mūsų Dzūkijos regione rekomenduotinų maitinimo įstaigų sąraše dabar stoja į pirmą vietą. Tad, be abejonės, – 5/5.
O jei virtuvei reikėtų patarimų, kaip paįvairinti „Dzūkynės“ pagrindinių patiekalų garnyrą, galite drąsiai kreiptis – kelias idėjas pamėtėsiu.
Savininkams linkiu, kad tas išleistas aukso puodas atsipirktu su kaupu – tokių restoranų trūksta ne tik mažuose Lietuvos miesteliuose bet ir didmiesčiuose.