Po apsilankymo šiame restorane metus nesinorėjo Vilniuje kur užsukt pietų
Manau nesuklysiu teigdamas, kad geri restoranai įsikūrę miestų centruose – senamiesčiuose. Nežinau kaip kituose miestose, bet Kaune, Klaipėdoje šis mano teiginys pasitvirtino ne kartą. Tad vykdamas į Vilnių vadovavausi taip pat šia mintimi. Dėkingas sekėjams už išankstines rekomendacijas.
Galiu teigti, kad kelios pasikartojusios rekomendacijos mane ir atvedė į prie Aušros vartų įsikūrusį portugališką restoraną „Galo do porto“.
Skoningai įrengtas restoranas nustebino jau savo terasa. Nors diena buvo darganota, bet fantazija greit sugeneravo vaizdus, kokie čia turėtų būti smagūs vasaros vakarai po palubėse sukabintais skėčiais. Viduje jauki namų aplinka taip ir kvietė kuo greičiau prisėsti ir pasimėgauti skaniais pietumis.
Štai tokie mano pirmi įspūdžiai, kurie nė kiek nepasikeitė ir vartant meniu. Prisipažinsiu nesu portugalų virtuvės žinovas, tad norėjosi paskanauti patiekalų atspindinčių tą virtuvę. Tad ilgai nevartęs meniu aš susidėlioju norimus paskanauti patiekalus. Pasirenku sriubą nuo šefo, kataplana su jūros gėrybėmis, bei desertui obuolių pyragą nuo šefo.
Gurkšnodamas mineralinį vandenį ir laukdamas pirmojo patiekalo pagalvojau, kad du patiekalai nuo šefo yra geras pasirinkimas tikintis skanių pietų.
Skambant portugališkai muzikai ant mano stalo atplaukė sriubė. Ne pati žinoma, o ją atplukdė padavėja, kuri kažkodėl grįžusi už baro, pritupė ir dingo iki kito patiekalo pateikimo. Ką veikia padavėjai tarp klientų aptarnavimo slėpdamiesi už baro ir kaip tai padeda matyti visą salę man iki dabar neįmenama mįslė.
Pirmą kas krito į akis nepradėjus dar sriubos valgyti tai padžiuvę jos kraštai, bei stambūs gabalai džiovintos duonos joje. Tie kas dirba virtuvėje neduos man sumeluoti, kad norint tokiais kraštais „papuošti“ lėkštę reikia sriubą šildyti toje pačioje lėkštėje, kurioje sriubą ir patieksi klientui. Ir kelias minutes mikrobangėje.
Šefo sriuba – 6,00 euro
Paragautas pirmas sriubos šaukštas patvirtino faktą, kad trintą sriubą buvo pasistengta pašildyti taip, kad ji net šildant užvirė. Su antru šaukštu sriubos aš supratau, kad trinta sriuba kai ją gamina portugalas, arba ją gamina pagal portugalo ruoštus receptus pasižymi prieskoninių žolelių perdėta gausa. Po kelių šaukštų sriubos aš jau supratau, kad vien buteliuku mineralinio pietaudamas neapsieisiu, tad užsisakiau dar vieną. Bandymai skandinant kiek suminkštinti į sriubą sumestus duonos gabalėlius baigėsi nevaisingai. O kadangi tokį kietą kažkaip padalinti per pusę lėkštėje šaukšto pagalba niekaip nepavyko, grūsti tokį didelį restorane į burną pabandžiau tik kartą. Ir tai tik tam, kad pavyktų jį paskanauti… Antro bandymo nebebuvo, kaip ir nebesinorėjo valgyti sriubos, kurioje daržovių skonį nužudė prieskoninės žolelės, kurių niekaip nepavyko nuplauti mineraliniu vandeniu.
Paimdama nebaigtą valgyti sriubą nustebusi padavėja išklausė visą tai ką dabar skaitėte jūs. Aš taip pat pasakiau, kad tokios gausos prieskonių trintoje daržovių sriuboje man dar sutikti neteko, bet gal tai portugalų virtuvės firminis ženklas. Bet jei tai taip, tai man tai nepatinka ir ateityje portugalo gaminamos trintos sriubos aš nevalgysiu.
Ar mano spėjimai buvo teisūs aš tą vakatą nesužinojau, išgirdau iš padavėjos, kad mano pretenziją ji perdavė virtuvės šefui. O kaip jis sureagavo taip pat liko mįslė…
Padavėja vėl dingo už baro ir pasirodė tik patiekiant man antrą patiekalą.
Ispūdingi tie kataplanos puodai, kaip ir įdomus pats valgymas iš to puodo. Tiesa valgymas turi būti ne tik įdomus, bet ir skanus. Tad dabar apie skonį.
Kataplana su jūros gėrybėmis – 17,00 euro
Mano pasirinkimas buvo kataplano su jūros gėrybėmis, prie jų galėjau rinktis bulves arba ryžius. Pasirinkau bulves, nes esu girdėjęs kad portugalai valgo daug bulvių. Tad toks pasirinkimas man leido valgyti patiekalą, kuris labiau atspindi portugališką virtuvę.
Nežinau ar prieš tai valgytos trintos prieskoninių žolelių sriubos su daržovių potėpiais man nepavyko nuplauti mineraliniu vandeniu, bet patiektas troškinys buvo iš vis be skonio. Kaip jutau perteklių prieskonių sriuboje, taip stipriai jų pasigedau troškinyje. Iš pirmo žvilgsnio įspūdingai įsitaisiusios troškinio viršuje krevetės buvo pervirtos. Pakako paskanauti vieną, o kita nepaliesta keliavo į šalia patiektą indelį midijų kiautams. Vieninteliai kas tame inde buvo verti dėmesio tai mažieji kalmarai. Visa kita buvo pervirta, tiek mano minėtos krevetės, tiek midijos. Gal nemokėjimas paruošti pagrindinių patiekalo produktų portugalus verčia valgyti daugiau bulvių? Aš nežinau, bet kataplano garsėja kaip indai tinkantys sveikesniems patiekalams gaminti garuose. Bet vargu ar tokį riebų troškinį su jūros gėrybėmis man kada pavyks pakartoti keptuvėje.
Surankiojau kalmariukus, išlukštenau midijas, o visą kitą beskonį turinį atidaviau padavėjai, kurios nuostaba vis didėjo.
Žinoma, kad papasakojau ir jai apie nerastą „ohoho“ kataplano puode.
Šefo desertas – 5,00 euro
Tad žvelgdamas į ant stalo patiektą obuolių pyragą nuo šefo ir gurkšnodamas kavą aš meldžiau aukštybėse sėdinčio ir kartais stebūklais apipilančio Aušros vartus, atsiųsti dalelę to stebūklo į man patiektą desertą.
Matyt tą dieną Dievulis arba buvo užsiėmęs gelbėdamas kitus, arba mano prašymas turėjo būti ištartas arčiau Aušros vartų, arba aš per didelis nusidėjelis bet obuolių pyragas buvo nevykusios prieš tai skambėjusios dviejų dalių operos tęsinys. Man pavyko suvalgyti ledus nuo pyrago, surankioti šalia patiektas uogas, na ir įveikti iš mandagumo dalį pyrago. Koks skonis? Ar teko kada pradėti žiūrėti filmą, kurio trukmė 3 val. O jau po 3 minučių jūs galvojote, kad praėjo visa amžinybė. Panašiai ir man su pyragu. Panašiai dar jaučiasi žentas atvažiavęs pas uošvienę. Valgo žaltys pyragą, pro dantis iškošia koks skanus, o mintyse siunčia uošvienę į knygyną pirkti kulinarijos knygos.
Mano situacija kitokia. Aš ne pas uošvienę, o restorane ir dar gausiu susimokėti už pietus.
Tad apie valgytą pyragą savo įspūdžius išsakau ir padavėjai.
Manote mano pretenzijos kažkaip atsispindėjo sąskaitoje, ar sulaukiau kokių atsiprašymų? Nieko. Susimokėjau kaip priklauso, kadangi mandagus palikau dar ir arbatpinigių.
O dabar reziumė. Gaila, kad nevertinu vien maisto, nes už jį drąsiai padėčiau vertinimą, kurį man kažkada atsiuntė vienas skaitytojas, kiek pakoregavęs mano vertinimui naudotą 1 nagučio piešinį.
Bet vertinant naudoju 4 kriterijus. Tad vertinimas: Interjeras – 8, Švara – 8, Aptarnavimas – 7, Maistas – 1. Viso: 24 balų (vidurkis – 6). Tad 3-tas restoranui “Galo do Porto”.
Stiprūs portugalai futbole, apie tai skelbė ir salėje pakabintas šalikas. Bet jei reiktų vertinti įvarčiais valgytus patiekalus ir lyginti su panašiais valgytais lietuviškuose restoranuose, tai rezultatas būtų 0:3 Lietuvos naudai. Gaila, kad pirma pažintis su portugališka virtuve buvo tokia nevykusi ir dar labiau gaila, kad tokiais patiekalais mes vaišiname Vilniaus senamiesčio svečius.
O kataplanų indus rekomenduoju panaudoti tikslingiau, jei jau troškiniai gaunasi nekokie. Manau, jie puikiai atstotų mušamuosius. Prie Aušros vartų susėdę virėjai juos mušdami suteiktų daugiau džiaugsmo vietiniams ir turistams, nei gamindami tokius prastus troškinius juose.