Po kelių pastabų padavėja taip atsiprašinėjo, kad man net gėda pasidarė
Klaipėdoje yra toks „Friedricho pasažas“. Žmonės iš kitų miestų jo gal ir nežino, bet turbūt dažnas klaipėdietis yra čia apsilankęs arba apie jį girdėjęs.
Pirmaisiais jo kūrimosi metais man teko nemažai bendrauti su tais, kurie, čia išsinuomoję patalpas, padėjo pamatus šios vietos populiarumui, o jiems vėliau pasitraukus dėl pakeltų nuomos mokesčių iki tiems laikams beprotiškų sumų, stebėjau, kaip ši vieta toliau sėkmingai juda iš inercijos.
Neprisimenu, kaip vadinosi restoranas, kuriame paskutinį kartą prieš 10 metų lankydamasis „Friedricho pasaže“, valgiau skaniai paruoštas midijas.
Šį kartą su Katiniene išsiruošėme į jo vietoje įsikūrusį restoraną „Klubas 26“. Interjeras nepasikeitė, tik sienoje įmontuotame akvariume kadaise plaukiojusias egzotines žuvis pakeitė dirbtinių gėlių ekspozicija. Kadangi panašų kiek didesnį akvariumą esu turėjęs ir žinau jo elektros poreikį, šį sprendimą šiomis dienomis visiškai pateisinu.
Meniu besipuikuojančios 4 pozicijos su midijomis lyg patvirtino tą faktą, kad šios jūrų gėrybės iki šiol niekam taip ir neužleido populiariausio patiekalo pozicijos.
Bet šį kartą ne midijų čia valgyti atvykome su Katiniene. Tad pirma, ką padarome, – pasiteiraujame padavėjos, kokią sezoninę sriubą šiandien jie siūlo. Tuo labiau, kad ir meniu parašyta, jog to reikėtų klausti padavėjų.
Keista, bet restorane, kuris atsidarė prieš valandą, iš padavėjos išgirstu: atsiprašau, dar nežinau, eisiu pasiteirauti.
Mano patarimas ir mus aptarnavusiai padavėjai, ir jos kolegoms kituose restoranuose – atėjus į darbą ir dar neatvėrus durų klientams, jūs privalote nueiti į virtuvę ir pasiteirauti, kokia dienos sriuba ruošiama ir ko galimai dėl produktų trūkumo virtuvė negalės pagaminti iš meniu. Su panašiais klausimais apie gėrimus reiktų kreiptis ir į barmeną.
Tada jums nereiks stovint prie stalo atsiprašinėti ir tyliai sliūkinti į virtuvę su klausimais.
Nežinau, ar rugsėjo viduryje sezonine sriuba galima būtų vadinti šaltibarščius, bet tądien būtent jie buvo siūlomi kaip sezoninė dienos sriuba.
Kol laukiau padavėjos, grįžtančios su atsakymu apie sriubą, galėjau įsivaizduoti bet ką – net trinta moliūgų būtų daug geriau „įsipaišiusi“ į bendrą meniu kontekstą, bet šaltibarščiai man prie visko netiko taip pat, kaip lietuviškų patiekalų užeigoje netiktų prancūziška svogūnų sriuba.
Tad kaip ir tas, kuris užeigoje jau buvo išsirinkęs karką su raugintais kopūstais, tad atsisakė prancūziško stebuklo ir pasiėmė šaltibarščius, taip ir mes atsisakėme šaltibarščių, nes su kitais mūsų pasirinktais patiekalais jie atrodytų tik kaip mažytis paramos mostas Lietuvai su brangstančiais energijos ištekliais.
Suderinę patiekalų patiekimo tvarką, pabrėžę, kad krevetes norėtume matyti pirmiau sriubos ir karpačo, gurkšnodami gėrimus žvalgėmės pro langus į lietaus išpuoštą terasą ir priėjome prie išvados, kad bobų vasaros šiemet greičiausiai nesulauksime.
uogų arbata – 4,00€
Kadangi restorane buvome vieninteliai klientai, pirmų patiekalų ilgai laukti nereikėjo. Keista, bet vietoje krevečių pirma ant mūsų stalo buvo patiekta sriuba ir karpačas. Į klausimą, kodėl ne krevetės, padavėja bandė kažką aiškint apie virtuvės darbą, bet manęs tai nepaguodė.
Kaip nepaguodė ir tai, kad vos po kelių sriubos šaukštų buvo patiektos ir krevetės.
Grill krevečių užkandis – 9,00€
Kur skuba virtuvės darbuotojai ir padavėja, aš nesupratau. Suprasčiau, jog tai būtų paskutinis užsakymas prieš užsidarant, ir noras greičiau susitvarkius sprukti namo ilsėtis būtų priežastis, dėl kurios patiekalai į salę būtų gabenami konvejeriu, lyg per dienos pietus kokioje kavinėje.
Jei kas būtų užėjęs į restoraną ir pamatęs mūsų staliuką, pirmiausia būtų pagalvojęs apie tai, jog alkis privertė mane paprašyti patiekti du patiekalus iškart.
Klubo 26 mėsos sriuba – 6,00€
Kad ir kokia sriuba buvo skani, lėtai ją valgyti ir ja mėgautis man neleido šąlantis krevečių užkandis.
Nepaguodė ir padavėjos siūlymas nunešti krevetes į virtuvę ir ten šiltai jas palaikyti. Net ir po šildančiomis lempomis krevetėms būnant 10 ar 15 minučių, tai neišsaugos jų tekstūros, kuria galima mėgautis jas ką tik pagaminus. Krevetės taps guminės, o apkeptos daržovės dar labiau sugers padažą ir aliejų, kuriame kepė.
Mėsos ir žuvies karpačo – 15,00€
Tad suvalgęs pusę sriubos, ėmiausi krevečių. O Katinienė dėkojo, jog pasiūliau jai rinktis žuvies ir mėsos karpačą, o ne tartarą, kurio norėjo ji.
Jei ne tos mažytės kliurkos, tai pradžia, sakyčiau, buvo visai vykusi. Tiems, kas man sakys, kad už 6 krevetes 9€ yra brangu, aš atsakysiu taip: mano nuomone, brangu yra tada, kai kavinėje vaikui užsakote keptą dešrelę su gruzdintomis bulvytėmis ir už tai sumokėdami 6€, nesusimąstote apie šio patiekalo maistines savybes ir tas maistines medžiagas, kurias vaikas gautų suvalgęs 6 krevetes.
Mus aptarnavusi mergina daugiau klaidų nebedarė, o tai, kad baigus valgyti pirmuosius patiekalus ji paklausė, ar virtuvė jau gali pradėti gaminti pagrindinius patiekalus, mus iš dienos pietų kavinės vėl perkėlė į restoraną.
Smidrai – 3,50€
Steikas (išpjova) – 24,00€
Jautienos steikas su bulvytėmis ir padažu kainavo 24€, o su jais mano pasirinkti smidrai šį patiekalą pabrangino dar 3,50€. Ir, žinokite, nesigailiu, jog kartu užsisakiau smidrų. Net specialiai nufotografavau vieną šakute pasmeigtą smidrą, kad vizualiai jums parodyčiau, koks tvirtas turi būti neperkeptas smidras. Jei smidras sukrenta lyg spagetis, tai tikrojo smidro skonio ir nebepajusite.
Nors mano užsakytas „Medium rare“ kepimo lygio steikas ir buvo kiek perkeptas, skonio tai stipriai nesumenkino. Vienintelis, kas gadino visą džiaugsmą, – tai lėkštės puošimas smulkia druska. Nežinau, kas virtuvėje tokią nesąmonę sugalvojo, bet viskas, kas buvo padėta ant šios druskos, buvo nevalgoma.
Sterko kepsnys – 15,00€
Tuo metu Katinienė, išsakiusi savo pagyras ir liaupses sterkui, gabalėliu žuvies pasidalijo ir su manimi. Tad patvirtinu, jo tiek prieskoniai, tiek kepimo lygis geras. Nei žuvis perkepta, nei prieskoniai neužgožė žuvies skonio.
Pereikime prie desertų. Tai, jog sūrio pyrago nėra, mes sužinojome irgi tik po to, kai padavėja apie mano pageidavimą pranešė virtuvėje. Šioje vietoje aš vėl primenu apie darbo dienos pradžioje padavėjams privalomus paruošiamuosius darbus.
Pistacijų tiramisu – 6,00€
Bet iškeitęs sūrio pyragą į tiramisu jį valgydamas visai nesigailėjau, jog tai ne sūrio pyragas. Skanus, tradiciškai kiek riebokas dėl grietinėlės desertas skyrėsi nuo kiek gaivesnio kito deserto – panakotos, kuriai gaivios rūgštelės suteikė rudeninės braškės.
Panna cotta su trintomis braškėmis – 6,00€
Reziumuoju. Tikiuosi, mano kritika padavėjos darbui neatsilieps nei jos algai, nei tuo labiau tolimesniam darbui. Atsakomybę už jos klaidas turėtų prisiimti vadovai, kurie tarp visų elementarių aptarnavimo taisyklių matyt pamiršo paminėti ir mano įvardintas.
Mergina mūsų tiek daug kartų atsiprašinėjo, kad man net gėda pasidarė už savo pastabas, ir tai leidžia manyti, kad pasimokiusi ir savo klaidų ir daugiau padirbėjusi ji taps ne mažesnė profesionalė, nei kolega, kurį tądien mes matėme dirbantį šiame restorane.
Nors visą kelią, kol pasiekėme namus, Katinienė mane įkalbinėjo neskriausti restorano ir vertinti jį 5/5, aš visgi lieku prie tos nuomonės, kurią padariau apmokėdamas sąskaitą ir nepalikdamas lipduko įrodančio aukštą 5/5 vertinimą. Iki aukšto balo dar toli, bet 4/5 su viltimi, jog bus atsižvelgta į išsakytas pastabas, – geras vertinimas.
Jauki aplinka, skanus maistas ir gera aura, kuria alsuoja „Friedricho pasažas“ yra priežastys, dėl kurių mes čia tikriausiai dar sugrįšime.