Dzūkijoje užtikome tikrą perliuką: dėl tokių kainų verta vykti ir iš didmiesčio

Publikuota: 2018-04-10

Autorius: Riebus katinas

Kategorija:

Apžvalgos

Savaitgalį vykome į Dzūkiją, ne grybų, o šiaip smagiai praleisti laiką ir, aišku, apsilankyti kokioje kavinėje. Paskutiniu metu ne eksperimentuojame, o naudojamės jūsų rekomendacijomis. Tad – Alytus, kavinė „Dzūkų svetainė“. Fasadas nedvelkė tokiu jaukumu, kokį pajutome užsukę į vidų. Nuostabiai išnaudota visa erdvė – jauku ir miela.

Randame staliuką, o atneštas meniu nesulaukia mūsų dėmesio, nes vis žvalgomės aplink ir dalinamės įspūdžiais. Atrodo paprastos, bet tokios mielos interjero detalės. Į barą įsiliejęs medžio kamienas, ant sienos senovinių automobilių nuotraukos ir dar daug visko, bet laikas dėmesį skirti meniu. O pažindamiesi su vietine pasiūla, padarėme tokią išvadą, jei taip stipriai skirsis kainos didmiesčių kavinėse nuo mažesnių miestelių kavinių, tai neužilgo atsiras nauja mada: prie keliaujančių apsipirkti į Lenkiją maisto produktų, prisidės nauja banga keliaujančių savaitgalį su šeima ar didesne kompanija papietauti iš didmiesčio į mažesnį miestelį. Bet tam, kad jūs pritartumėt man ar paprieštarautumėt, paskaitykite mano apžvalgą. Kadangi kavinėse lankausi dažniau nei kiti, galiu drąsiai teigti, kad kainos pateiktos šiame meniu ženkliai skiriasi nuo didmiesčių kavinių meniu. Jau įsivaizduoju kaip man metami argumentai, kad patalpų nuoma, darbuotojų algos didesnės didmiesčiuose. Bet drįsiu nesutikti. Nemanau, kad suklysiu spėdamas, kad padavėjos alga šioje kavinėje apie 500 eurų. Tad smalsu ar padavėjas, pavyzdžiui, Kaune ar Klaipėdoje uždirba 1000 – 1500 eurų algos. Bet nenorėdamas nustumti „Dzūkų svetainės“ į antrą planą, maisto kavinėse kainų skirtumus tarp miestų paliksiu atskirai apžvalgai.

Tad renkamės, darome užsakymą, tuo pačiu klausomės kaip garsiai diskutuoja dzūkų panos virtuvėje. Nežinau ar tai priduoda kavinei žavesio, bet suvokimo, kad virtuvėje yra gyvybės tikrai prideda. Patiekalų pasirinkimas toks platus, kad tai labiau apsunkina pasirinkimą, nei padeda greičiau apsispręsti. Norisi ir picos, ir kepsnio, ir mėsainio. Jei reiktų išvardinti visą pasiūlytą patiekalų gausą, man būtų lengviau išvardinti ko čia nėra, nei ką jie siūlo, tikrai gausus ir didelis meniu.

Pirmi mūsų teismui atkeliauja čili sriuba ir silkė su baravykais.

Silkei buvo ryškiai grybų pagailėta. Aišku, jei lankyčiausi pas suvalkietį, neturėčiau priekaištų, bet kai lankaisi pas dzūkus, kurie tituluoja save Lietuvos grybų kraštu, tai tikrai norėtųsi kad tai atsispindėtų ir lėkštėje. Bet matyt pavasariui besiritant į vasarą, ir grybų atsargos iš rudens senka net pas didžiausius grybautojus. Bet už tai sriuboje nepagailėta nieko, nei sūrio, nei faršo, nei aitriųjų paprikų. Puiki tiršta čili sriuba. Žodžiu, pirmi įspūdžiai leido paneigti abejones, kurios mus aplankė vartant meniu. Abejojome ar tokios patiekalų kainas leis tikėtis ir gero maisto, bet pirmi patiekalai paneigė abejones. O atkeliavę antri patiekalai tas abejones galutinai paneigė.

“Jautienos kepsnys su žaliuoju sviestu” – 6,20 euro

Tikrai dvejojau, ar galima patiekti skanų jautienos kepsnį už 6,20 eurus. Bet jiems pavyko mane tuo įtikinti. Kadangi artėja vasara, tai vis dažniau užlipu ant svarstyklių ir vis dažniau pasižiūriu į sporto salės pusę. Tad bulvių kroketai buvo užsakyti tik vaizdui lėkštėje pagyvinti, bet geriau pasvarsčius ir supratus, kad iki kalendorinės vasaros dar beveik du mėnesiai, bulvytės greitai išgaravo iš mano lėkštės. Valgydamas kepsnį mačiau, kad ir Katinienė negali atsidžiaugti patiektais cepelinais.

Atrodo kas tie cepelinai, tarkiai ir malta mėsa, na dar spirgai ant viršaus. Bet ne visiems pavyksta pagaminti cepelino vardo vertus kukulius. Kai kas persistengia su mėsa arba sumala velniai žino ką, arba mėsą sumala iki vientisos masės, kuri jau betinka pieniškų dešrelių gamybai. Kiti nesuvokia koks turi būti cepelinų tarkis. Tikrai neleis man sumeluoti Katinienė, nes ji tikra cepelinų žinovė, kad retai kada pavyksta gauti kavinėse skanius dičkukulius. Pasitaiko ir tokių kuriozų, kai baras skelbiasi kad cepelinai jų firminis patiekalas, o cepelinus patiekia tragiškus. Na bet šiame bare, kurio meniu toks gausus ir jie net neakcentuoja, kad bulviniai patiekalai jų „arkliukas“, cepelinai iš ties skanūs. Aišku, nebūčiau aš Riebus katinas, jei prie ko nors neprisikabinčiau. Tad radau ir čia prie ko prikibti – tai spirgučiai. Jų mano akiai buvo mažokai.

Neslėpsime, mėgstame mes tą lietuvišką virtuvę, nes ji vienintelė kuri neapsunkina kalorijų skaičiavimais. Katinienės įveiktas vienas cepelinas su spirgučiais ir grietine jau viršijo visą jos dienos kalorijų normą, tad antras didžkukulis buvo perleistas man. Aš jo būčiau atsisakęs, bet tik iš pagarbos skaitytojams ir norėdamas perteikti kuo subjektyvesnę informaciją ir suvokdamas, kad iki vasaros dar keli mėnesiai, leidau sau pasimėgauti cepelinu. Tad patvirtinu, kad tiek mėsa, tiek tarkis buvo geri. Aišku, kad važiuojant mane graužė sąžinė, o mintyse aš jau myniau dviratį sporto salėje, bei liejau prakaitą. Bet tai kitą savaitę…

Tad grįžtu prie to, nuo ko pradėjau šią apžvalgą. Kažkada mane nustebino kainomis Prienuose įsikūrusi picerija „Tango pizza“, o dabar Alytaus „Dzūkų svetainė“. Nevardinau nei picų, nei kepsnių kainų, bet jos ženkliai skiriasi nuo didmiesčių. O tai verčia mane tik labiau judėti po Lietuvą ieškant panašių perliukų.