Pažįstami dažnai manęs klausia, kodėl aš nesilankau prabangiuose restoranuose ir nerašau apie juos, o laiką skiriu kavinių ir barų virtuvėms, nors patirties turiu tiek, kad galėčiau vertinti ir aukštos klasės restoranus.
Pabandysiu atsakyti ne tik jiems, bet ir jums, mieli skaitytojai. Atsakymas paprastas kaip ir mūsų gyvenimas. Mes kavinėse, baruose, restoranuose lankomės tada, kai norime pavalgyti.
Na sutikite, dažniausiai einame ten pavalgyti, bent tai ir yra jų pagrindinė paskirtis. Jau įsivaizduoju, kaip daugelis šaukia: oi ne, netiesa, mes einame linksmintis. Bet sutikite – linksmindamiesi jūs valgote, užkandžiaujate. Tad ir aš ten einu dažniausiai pavalgyti.
O šiuolaikinių restoranų siūlomi patiekalai labiau primena meno kūrinius, kuriais tik grožėtis tegalima, nes patiekalai tokie maži, kad jų pakanka tik akims pamaitinti. Tad susitaikykit su tuo, kad „Riebus katinas“ dažniau rašys apie vietas, kur galima ne tik akis, bet ir skrandį pamalonint.
Tad kai už lango tikra lietuviška vasara, apsiniaukę, lyja, o Palangoje toks liūdesys, nors vilku stauk, šokame į automobiliuką ir lekiame. Tiesa, kur mes lekiame? O lėksime ten, kur galima skaniai pavalgyti. Važiuojame į Šilutę, barą „Klumpę“. Ne iš vieno teko girdėti liaupsių šios kavinės virtuvės adresu, liko patiems tuo įsitikinti.
Kavinę radome greit. „Klumpė“ – nedidelė kavinukė, salėje kokie septyni staliukai. Tad labai apsidžiaugiame radę vieną laisvą. Ant staliuko randame meniu. Geras sprendimas, pagalvojau, galime iškart pradėti rinktis.
Pasakysiu, malonu vartyti meniu, kuriame kainos protu suvokiamos. Ar kelionėje taip praalkau, ar kaip, bet smegenėlės užsirašė net kelis patiekalus, kuriuos norėsiu čia suvalgyti. Tik po to supratau padaręs didelę klaidą.
Malonu, kad padavėja mus greit pastebėjo. Žiūrėdamas į užsakymą priimančią merginą prisiminiau ir aš save, kai žengiau pirmuosius žingsnius šioje darbo sferoje. Jaudulys, atvirumas ir ta baimė susimauti.
Turiu iš anksto pagirti šią padavėją, jos darbe nepastebėjau jokių klaidų. Dėmesys klientams buvo superinis. Kadangi esu Katinas, matau viską, kas vyksta aplinkui mane ir prie kitų stalų.
Užsisakome. Draugė išsirenka firminį vištienos kepsnį „Klumpė“. O aš užsisakau kaip tikrai riebus katinas: aitriųjų paprikų sriubą, kepsnį „Ąžuolas“ ir desertui – vieną cepeliną iš serijos XL.
Kai atnešė sriubą, tik tada supratau, kodėl padavėja taip šypsojosi priimdama užsakymą. Matyt, ji jau tada suprato, kad šis kiekis man bus sunkiai įveikiamas.
Sriubos buvo geras dubuo, ji tokia tiršta, su gera tarkuoto sūrio kepure. Valgiau ir tiesiogine to žodžio prasme kaifavau, sriuba buvo labai skani ir ne kainoje esmė. Mintyse prabėgo prisiminimai apie panašias valgytas sriubas kitur, jos neprilygo šiai nei skoniu, nei kaina. Tad suvalgęs sriubą aš jau apie kepsnį nebegalvojau, o cepeliną jau ir pamiršt norėjosi.
Bet kai ant mūsų stalo atplaukė dvi gigantiškos lėkštės su maisto kiekiu, kurio užtektų pamaitinti mažiausiai keturiems, supratau, kad kitą savaitę aš gausiu dieną naktį leisti sporto salėje, kad sudeginčiau šią skanią nuodėmę. Abu kepsniai buvo dieviški – tiek vištienos, tiek kiaulienos. Įdarai puikiai derėjo prie mėsos.
Garnyras lietuviškas, taip sakant, liaudiškas. Salotos nepastovėjusios, matosi, nesenai tarkuotos, žodžiu, skanu.
Bandydamas suritinti kepsnį, vertą „Ąžuolo“ vardo, pamačiau ant stalo lentelę, kurioje buvo siūloma papildomai daržovių prie kepsnio nemokamai. Nors mano lėkštėje nebuvo vietos net žirniui kur nukristi, smalsumo genamas padavėjos paklausiau, ar galėčiau gauti papildomai daržovių ir ar už jas tikrai nereiks mokėti. Ji patvirtino, kad tai tiesa.
Žinoma, papildomai nebeėmiau, nes vos tvarkiausi su gautomis gėrybėmis. Ir vėl išniro prisiminimai: Palangoje viena kavinė, kurią nesenai paminėjau Riebaus katino dienraštyje, papildomai už morkų salotas prašo 2,5 euro. Tai kaip čia taip, ponai verslininkai?
Manau, atsakymas paprastas: kodėl vieniems nenustebinti kliento papildomu šaukštu daržovių, kurių kilogramo kaina apie 1 eurą, ir turėti dar vieną patenkintą klientą bei gausybę kavinės rekomendacijų.
Kitas variantas – parsisiųsti EKO morkų iš užjūrių marių, kurios augintos žmogaus nenuniokotose vietovėse ir laistytos arkties ledynų tirpdytu vandeniu, ir tada, žinoma, už tokias morkų salotas negali prašyti mažiau nei 2,5 euro, nes ekonomiškai neapsimoka.
O dar žinant, kad tarkuoti metaline tarka yra nesveika, dingsta vitaminai, jas virėja tiesiog kramto, taip smulkindama kiekvienam klientui atskirai. Prisideda darbo sąnaudos… Va tada ir supranti, kad ir 2,5 pinigėlio už tokias morkų salotas mažokai, oi mažokai.
O kai atnešė cepeliną, tam, kad perteikti jo XL dydį aš padėjau šalia šakutę. Nemeluosiu, kad aš ir jį įveikiau. Jis buvo supakuotas išsinešimui. Nes kepsniai buvo tokie, kad norint juos suvalgyti, matyt, reiktų prieš tai dieną nevalgyti.
Dažnai manęs klausia, kur parekomenduočiau skaniai pavalgyti. Tad jei kas vyksite į Šilutės pusę, būtinai užsukite į barą „ Klumpė“.
Džiugu, kad miestas turi tokią kavinę. Ji pakelia kokybės kartelę ir kitoms ten esančioms kavinėms. Neabejoju, kad Šilutė turi ir daugiau gerų kavinių. Kitąkart pasistengsiu užsukti ir į kitas.
Vertinimas: Interjeras – 8, Švara – 8, Aptarnavimas – 8, Maistas – 10. Iš viso: 34 balas (vidurkis – 8,5). Tad 5 nagučiai barui „Klumpė“.
