Geru maistu kadaise garsėjęs restoranas nuvylė: valgant net verkė širdis

Maitinimo įstaigos turėtų būti man dėkingos, kad aš apsilankęs ir paragavęs patiekalų iš jų siūlomo meniu, susimokėjęs, parašau apžvalgą, kuri prilygsta gydytojo nurodymamas kaip gydytis norint pasveikti. Va ir ši apžvalga, lyg būčiau aplankęs ligonį, kuriam 3 stadija vėžio, kurio metastazės jį daro kurčią ir aklą. Jei ligonis, perskaitęs mano apžvalgą – rekomendaciją nesusimąstys ir nieko nepakeis, vasarą dar kažkaip tems… Bet rudenį garantuota 4 stadija, o kitų metų pavasarį – garantuota mirtis.

Tad nuo įžangos prie pačios apžvalgos.

Apie Radailių dvarą pirmą kartą sužinojau gal prieš kokius 15 metų, tada dažnai čia lankydavausi vasarą. Graži aplinka, skanus maistas – štai kas mus čia traukė. Tada nebuvo čia nei dinozaurų muziejaus, nei apversto namo, nei baseino. Kompleksas stipriai išsiplėtė. Ir tai mus, atvykusius pietų, džiugino. Plečiasi, vadinasi kyla kokybė – aptarnavimo, maisto… O prisimenant kokie skanūs patiekalai buvo prieš 10 metų, mes tikimės kažko dar geresnio.

Pavadinimas „Radailių dvaras“ atsispindi ir interjere. Nemažai paveikslų su angelais, aukso imitacijos rėmeliais, kolonos, masyvios užuolaidos. Gražu, jauku. Pasirenkame stalelį su minkštasuoliais, apgaubtą užuolaidų.

Padavėja atneša meniu, tradiciškai perklausia apie galimus iš anksto užsakyti gėrimus. Išgirdus neigiamą atsakymą pasišalina, taip ir neuždegusi žvakės ant stalelio. Štai čia ir pasibaigė dvaro kuriamas įvaizdis, ir kuo toliau, tuo labiau mes pasinėrėme į kitą šios įstaigos darbuotojų kuriamą įvaizdį – „Radailių kumetyną“. Prie baro garsiai kalbantys padavėjai su iš virtuvės atėjusia virėja, vertė mus klausytis jų pokalbio, o ne vos girdimos muzikos.

Klausimas: kam slėpti restorano raktą po kažkokia katino figūrėle lauke, jei apie tai garsiai kalbama, kad girdėtų visi klientai restorane? Pasijutau ne kaip. Norėjosi eiti prie baro ir pasakyti, kad keistų rakto lokaciją. Mums su Katiniene tai neįdomu, bet už kitus salėje garantuoti gi negali…

Žodžiu sėdime, klausomės kaip personalas aptarinėja gyvenimo peripetijas, kas kur su kuo ir kaip kodėl. Manote mums įdomu? Ne. Bet nieko negali padaryti. Visgi aš „gydytojas”, tad sėdžiu ir užsirašinėju ligos simptomus, ir ruošiu galimus jos gydymo būdus.

Susipažinę su meniu, apsisprendę ką valgysime, mes meniu užverčiame taip, parodydami padavėjams, jog esame pasiruošę padaryti užsakymą. Manote kam nors tai įdomu? Mandagumo spaudžiamas palaukiu 10 minučių ir tik tada, nesulaukęs dėmesio, nueinu prie baro. Atsiprašau, kad sutrukdau rimtą diskusiją apie nieką, ir paprašau mažos dalelės dėmesio mums.

Užsakome maistą, bet deserto užsakymą pasiliekame pabaigai – po pagrindinių patiekalų. Darau taip todėl, kad dažnai pagrindinių patiekalų būna per daug ir desertui jau vietos nebelieka, ir antra – jei prieš tai valgyti patiekalai buvo prasti, tai desertas  99% bus tik to tęstinumas.

Dienos sriuba (pomidorų) – 1,90 euro

Sriubos atkeliauja greitai. Tad pirmas dėmesys atitenka Katinienės valgytai dienos sriubai – pomidorų. Skanią pomidorų sriubą išvirti labai sunku, čia lyg vienam solistui pabandyti sudainuoti už visą chorą… Tad panašiai ir su šia valgyta. Ar jautėsi dar koks poskonis be pomidorų? Ne. Sriuba buvo lyg pašildytos balintos pomidorų sultys. Bet vertinant jos kainą ir tai, kad tai dienos sriuba, jos įvaizdis kiek pakilo mūsų akyse.

Čili sriuba – 3,40 euro

Aštri čili sriuba, kurią valgiau aš, buvo toli nuo to ką aš įpratęs vadinti šiuo pavadinimu. Pirma ko pasigedau – aštrumo. Toks jausmas,  kad dideliame puode sena, paliegusi aitrioji paprika tik kojas numirkė. O turėjo nerti ir neišnerti visa, o paskui ją turėjo sušokti ir bent keli jos giminaičiai. Liūdesio pridėjo ir sriubos koncistencija. Ji buvo per skysta. Jei mes deklaruojame, kad sriuba su pupelėmis ir jautienos faršu, aš tuos produktus ir turiu jausti valgydamas. O ne užsiimti sriubos varinėjimu po burną, bandydamas užčiuopti jų fragmentus. Ir svarbiausia – sriubos pateikimas: jei jau virėja išmoko „piešti“ padažais, nereiktų tuo piktnaudžiauti. Kas piešia BBQ padažu ir dar taip gausiai ant čili sriubos? Kas sakė, kad jis išvis čia dera? Nesu tikras, bet ar sūris naudotas buvo permezano? Pasakyti tiksliai, kad mano abejonės yra pagrįstos, neleidžia BBQ padažas, kuris užmušė mano skonių receptorių galimybes nustatyti tiksliai.

Suvalgę sriubas ir toliau klausėmės padavėjų pašnekesių, laukdami pagrindinių patiekalų. Muzika salėje ir toliau buvo vos girdima. Klausimas: kodėl? Jei jau negalite be pliurpalizmo, tai gal pagarsinkite muziką? Nesuklysiu teigdamas, kad tie jūsų pliurpalai įdomūs buvo tik jums – personalui, o mums klientams daug mieliau savaitgalį būtų pietauti, klausantis kokios romantiškos muzikos ir dar degant žvakei…

Pagrindiniai patiekalai stebino taip pat savo patiekimu.

Jaučio žandai – 9,20 euro

Jaučio žandus man į lėkštę ryškiai sudėjo Pablo Picasso kūrybos gerbėja… Bet tam, kad atkartoti genijų nepakanka sumesti maistą bet kaip, reikia po visu tuo paslėpti ir kažkokią mintį. Sakote paslėpėte kumetyno idėją? Tada taip, jums mintį perteikti pavyko. Taip ir matau tokį vaizdelį: vyras grįžo saulei besileidžiant iš laukų, o žmona vos spėjusi pamaitinti septynis vaikus, dar sugebėjo sumesti kas likę vyrui…  Tad tokie pirmi įspūdžiai žvelgiant į mano mėgstamiausios jautienos dalies – žandų patiekalą. Sąžiningai pasakius, verkė širdis jį valgant. Nepamenu kada jaučio žandus valgydamas aš radau tokį didelį kiekį kremzlių, ir ar išvis kada jų esu radęs. Mano bėdos nė kiek nerūpėjo Katinienei, kuri bandė nustatyti, kas buvo užpilta ant cepelinų? Tiksliau sakant, kas atstojo lėkštėje spirgučius. Vieną tokį gabalėlį paragavęs aš bandžiau spėti, kad tai pakepintos odelės, likusios po kiaulei atlikto pedikiuro. Bet padavėja paneigė mano spėjimą, atnešusi informaciją iš virtuvės, kad tai lydyti taukai. Pasirodo, jie perka vakumuotus taukus ir juos lydo. Žodžiu, kosminės technologijos bandant atkartoti spirgučius. Ar tie taukai valgomi? Taip. Bet tik per prievartą. Ir tai, jei jūs išgėrėte nuodų ir jums reikia skubiai juos išvemti. Tad keli šaukštai tirpdytų šių taukų tam reikalui puikiai tiks.

Dvaro cepelinai – 5,30 euro

Kol Katinienė krapštė nuo cepelinų  neaiškius šašus, aš bandžiau kramtyti kremzles. Smagus saviatgalio praleidimas, ar ne?

Nesu jau toks viskuo nepatenkintas, visgi savo lėkštėje radau kažką skanaus – tai du mažyčiai kepinti kalafijoro gabalėliai. Visa kita – liūdna sriubų antra serija.

Katinienė, nurinkusi kepintus taukus, šiaip taip suvalgė vieną cepeliną, kurio mėsa buvo kažkiek geresnė nei tie lydyti taukai.

Savo įspūdžius papasakojome ir padavėjai, nors jie puikiai atsispindėjo ir lėkštėse – maistas buvo nesuvalgytas.

Nebesiplėsiu, reziumuosiu ir įvertinsiu, bei skirsiu gydymą. Vertinu stipriu 2/5, stipriu dėka tų gerų prisiminimų apie šį dvarą, kada jis buvo vertas dvaro vardo.

Manau plėtra bet kuriame versle yra sveikintinas dalykas. Svarbiausia nepamiršti ištakų. O „Radailių dvaro“ ištakos tai – maitinimas. Tiek baseinas, tiek kitos šalia esančios pramogos be gero maitinimo yra niekinės. Nes kaip žmogų gerai belinksmink, jis visvien nori valgyti. Bet šis dalykas pas jus matau yra pamirštas. Ir jei nereanimuosite virtuvės, jums nebepadės chemoterapija. Nes gyvybė virtuvėje jau baigia išsekti. O salėje padavėjai jaučiasi lyg namie. Bet ne gerąja to prasme. „Lyg namie“ yra tada gerai, kai žmogus išmano savo darbą, lyg savo namų keturis kampus, žino kas kur padėta, kas su kuo patiekiama… O pas jus padavėjai lyg tie kaimynai, kuriems dėl triukšmo naktį iškviečia policiją, o jie jiems sako: mūsų kiems, mus kum nuorim tum i darom. Juokinga? Taip, jei nebūtų liūdna. Liūdna, nes pas mus Lietuvoje padavėjo darbas lyg pereinama vėliava, į jį nežiūrima rimtai. Ai man čia laikina, kol nepereisiu visam į maksimos kasą, ar kol nebaigsiu mokslų universitete. O turėtų būti kitaip. Nors ir metams, bet su meile. Sakote alga maža? Floridoje padavėjų algos irgi nedidelės, bet jie nuo vieno stalelio gali gauti 100$ arbatpinigių. Kodėl negauna mūsuose tiek padavėjai? Nėra meilės darbui, nėra pagarbos klientui. Manau arbatpinigių palikimo kultūra augs kartu su padavėjų profesionalumu Lietuvoje, bet niekada nepriklausys nuo pragyvenimo lygio…

Ar aš dar kada sugrįšiu į Radailius? Taip. Bet tik kavos lauko terasoje. O maisto skanausiu tik tada, kai mano ausis pasieks geri atsiliepimai apie šią vietą. Tada manau šį restoraną ir vėl pradėsiu dvaru vadinti.