Kažkas šį restoraną vadina vienu geriausių – o mes jame likome kvailių vietoje

Ko tu vaikštai po visokias knaipes? Nueitum į normalų restoraną, aplankytum bent vieną iš kasmet renkamo restoranų trisdešimtuko – pamatytum visai kitą lygį.

Panašių „pamokančių“ žinučių susilaukiu dažnai, tad bandydamas įsiklausyti į sekėjų, o gal greičiau į heiterių pageidavimus atsiverčiu tą trisdešimtuko sąrašą ir jame mane iškart sudomina du restoranai: tai pirmoje vietoje esantis „Džiaugsmas“ ir per porą pozicijų žemiau atsidūręs restoranas „Monai“. Į pirmąjį užsuksiu būdamas Vilniuje, o į „Monus“, kurie veikia Klaipėdoje, patraukėme savaitgalį.

Kad apžvalga būtų gausesnė patiekalais, be manęs ir Katinienės su mumis buvo dar ir keli draugai.

Stalelį rezervavome telefonu 20:00 valandai. Prieš atvykdami pasiteiravome, ar nieko tokio, jei atvyksime 20 min. anksčiau, ir, sulaukę teigiamo atsakymo, restorano duris pravėrėme 19:45.

Tačiau mūsų staliukai ne tik nebuvo paruošti – ant jų dar puikavosi prieš tai vakarieniavusių klientų lėkštės bei taurės.

Nuotaika puiki, tai tos 15 minučių, kol bus sutvarkyti ir sustumti staliukai, kad galėtų tilpti gausesnė kompanija, nepasirodė didelė tragedija.

Linksmybės arba vakaro gadinimas mūsų kompanijai prasidėjo susėdus prie stalo. Įgudusia akimi dar prieš tai pastebėjau, kad dviejų padavėjų salėje ir dviejų virėjų virtuvėje, neskaitant pagalbinės darbuotojos, pilnam klientų restoranui yra mažoka, jei norima ne tik patiekti restorano lygio maistą, bet ir aptarnauti taip, kaip dera restorane.

Matydamas, kad padavėja mums kiekvienam atskirai ant mažyčių lėkštučių dėlioja peiliukus sviestui tepti, pagalvojau, kad čia, kaip ir daug kur, priimta pavaišinti klientus duona su sviestu, kol jie laukia užsakyto maisto.

Bet tie peiliukai taip ir būtų likę gulėti, jei praėjus 30 minučių, per kurias nesulaukėme net gėrimų, kažkas iš mūsų nebūtų paklausęs padavėjos: o kam šitie peiliukai? Gal mums su jais pasišpaguoti, kol kažką atnešite?

Kelios minutės – ir indai su ūkiškai paraikyta duona ant mūsų stalo. Žvelgdamas į gabalais papjaustytą duoną turėjau įtarimą, kad tas, kas ją pjaustė, nesinaudojo peiliu, tiesiog sukapojo duonutę kirviu.

Duoną atlydėjo ir sviestas. Tad jau turėdami kažką ant stalo ir bandydami apžioti storas riekes, stebime veiksmą dideliame ekrane – tai yra, virtuvėje sutrikusią komandą, ir tai man priminė draugiškas vyrų krepšinio varžybas tarp Lietuvos ir Ispanijos. Toks jausmas, kad klientai lyg tie ispanai „Monų“ kolektyvą savo užsakymais daužė į šipulius, o tie, negalėdami atsimušti, tiesiog skėsčiojo rankomis.

Pradžiai užsisakėme visų meniu esančių užkandžių, o kai pamatėme ant mūsų stalo atnešamas sriubas, net išsižiojome. Ne, ne, viskas gerai, mes ir sriubos buvome užsisakę, tik nustebome, kad visų išgirtame restorane negalioja eiliškumo principas patiekiant patiekalus.

Kreminė moliūgų sriuba su krevetėmis – 5,60€

Kadangi sėdėjome prieš virtuvę, kurią nuo mūsų skyrė tik siena su stiklais, puikiai mačiau, kokie pasimetę ir nespėdami zuja virėjai. Tad nesutikome, jog sriubas išneštų ir atneštų po užkandžių. Kaip nujausdami, kad užkandžių dar lauksime oi kaip ilgai, nusispjovėme į patiekalų patiekimo eiliškumą ir paprašėme sriubas palikti. Tiesa, vietoje užsakytų trijų lėkščių mums atnešė keturias, tai vieną visgi teko išsinešti. Jei būtume žinoję, kad užkandžių teks laukti ilgėliau nei pusvalandį, būtume pasilikę ir tą ketvirtąją.

Matydama, kad ir po sriubos nekantraujame laukdami užkandžių, padavėja mums pasiguodė, jog kolega susilaužė ranką, ir dabar salėje tenka darbuotis dviese vietoje įprastos trijų žmonių komandos.

Žinoma, užuojauta nukentėjusiajam, bet ar tokios situacijos įkaitais turi būti visi tądien ten vakaroję klientai? Ar nebuvo galima iškviesti padavėjo iš kitos pamainos? Ar tas lietuviškas noras uždirbti daugiau išleidžiant mažiau verčia taip sumenkinti aptarnavimo kokybę?

Trapūs krepšeliai, burokėliai,jautienos liežuvis, krienų majonezas – 5,20€

Bulvių vamzdeliai įdaryti lašiša, kreminis sūris, ikrai – 8,00€

Rūkyta lašiša, žalieji obuoliai, varškės padažas – 9.30€

Tuno – lašišos kapotinis, baltasis ridikas, sojos – sezamų padažas – 9,80€

Jūros šukutės – 13,00€

Aš jau nekalbu apie indų nurinkimą. Nuo stalo jie buvo nunešami tik tada, kai buvo ruošiamasi atnešti naujus patiekalus. Sėdėdami prie nešvariais indais nukrauto stalo mes jau buvome užsimiršę, jog sėdime restorane. Jautėmės lyg pakelės užeigoje, kurios virtuvės šefas moka puikiai gaminti, o tarp patiekalų gaminimo išeina į salę su vežimėliu ir nusirenka indus.

Tokio prasto aptarnavimo įkaitais tą vakarą, sprendžiant iš žmonių reakcijų prie gretimų stalelių, buvo dauguma klientų. Vieni kažko negavo, kiti, nesulaukę deserto, jo atsisakė ir paprašė atnešti sąskaitą.

Skaudžiausia tai, kad maistas, neskaitant kelių dalykų, buvo išties vykęs tiek patiekimu, tiek skonių gama. O klaidos, mano nuomone, buvo šios: trapūs krepšeliai jautienos liežuvio ir burokėlių buvo prikrauti su kaupu – atrodė lyg pas močiutę per Kalėdas būtume gavę krepšelius su silke pataluose. Stambus burokėlių kapojimas dabar madingas, bet tas sudrėbimas įspūdžio nepaliko.

Įdaryta ėriena – 19,50€

Antra – pagrindiniai patiekalai buvo kambario temperatūros, o man šalia įdarytos ėrienos patiekti „Wonton“ virtinukai buvo vos vos pašildyti.

Šiaurės jūros menkė – 16,80€

Šalia menkės patiekto garnyro iš pupelių ir bulvių nesupratome, nors užsakėme kelias porcijas, ir šis derinys neįtiko niekam. O ir pupeles buvo galima šiek tiek ilgiau pavirti, nes jų traškesys nesuteikė jokio žavesio.

Antienos krūtinėlė – 17,60€

Desertai, jei nebūtų atsidūrę ant stalo, kuris nurinkti prašėsi jau prieš pusvalandį, būtų gražiai žiūrėjęsi, o ir skoniai visų tokie puikūs, kad norėtųsi eilėraštį jiems paskirti. Bet tas bendras kolektyvo sutrikimas turint pilną salę svečių ne tik sugadino nuotaiką, bet ir norą sugrįžti į šį restoraną dar kada nors ir suteikti jam antrą šansą. Tiesa, padavėja bandė pasitaisyti ir pasiūlė mums visiems po stikliuką likerio, bet kaip pasiūlė, taip greičiausiai ir pamiršo…

Tad apsimokėjome sąskaitą ir palikome 10 proc. arbatpinigių – nežinau, kodėl, gal iš įpratimo…

Nebesiplėsdamas reziumuoju. Tai ne restoranas, tai greičiau įkalinimo įstaiga, kurioje durniaus vietoje laiko tuos, kurie turi kiek daugiau pinigų nei gaunantys vidutines pajamas. Nežinau, kaip renkamas tas Lietuvos geriausių restoranų trisdešimtukas ir kas toje komisijoje. Bet spėju, kad jie vertina tik patiekalų technologines korteles ir pagal jas pateiktas patiekalų nuotraukas, o ne restorano visumą: aptarnavimo kultūrą, maisto patiekimą ir t.t. Pasikartosiu, bet tą dieną šiam restoranui trūko rankų tiek salėje, tiek virtuvėje. Nekaltinu mus aptarnavusios padavėjos, ji savo amatą išmano. Kaltinu vadovus, kurie, žinodami, kad vakare visi stalai užsakyti, nepasikvietė kolegų į pagalbą ir leido mums visiems pasijusti jų cinizmo įkaitais.

„Pagarbą“ klientams pademonstravo ir vienas iš virėjų, pradėjęs šveisti virtuvę mums dar valgant desertus. Ką jis tuo norėjo pademonstruoti? Aš tą jo žinutę iššifravau taip: greičiau baikit savo desertus ir neškit kudašių iš čia, mane nuo klientų jau vimdo. Nors mus ir skyrė stiklinė pertvara, jo mojavimas šluota ir chemikalų taškymasis nuo grindų sėdinčius nugara į virtuvę vis versdavo atsisukti ir pažiūrėti, ar jų neaptaškė. Tad įkalinimo įstaigą „Monai“ vertinu 2/5, ir tie du balai tik už idėją, visa kita – apgailėtina ir žemiau tų heiterių minimų knaipių, į kurias aš kartais irgi užsuku.

P. S. Jei manote, kad, dėl to kalčiausia mus aptarnavusi padavėja, labai klystate. Nes aš asmeniškai nemačiau, kad ant atidavimo stalo būtų užsigulėję virtuvėje paruošti patiekalai. Stabdį buvo užtraukusi virtuvė, o visą klientų nepasitenkinimą tradiciškai gavo sugerti padavėjai…