Netikėtas akibrokštas
Neslėpsiu, kad būdami Kaune mėgstame laiką leisti Laisvės alėjoje. Bet taip jau Lietuvoje nutinka, kad saulėtą dieną keičia apsiniaukęs dangus ir pasirodęs lietutis. Tad tenka greitai ieškoti laikino prieglobsčio. Sąžiningai pasakius, jei ne lietus nebūtume net pastebėję, kad į akis nekrentanti iškaba skelbia, kad Laisvės alėjos pašonėje įsikūręs itališkas restoranas.
Užsukame vidun, tikėdamiesi gurkšnojant kavą palaukti kol baigsis lietus. Bet jau ne pirmą kartą mums taip nutinka, kad nieko nežadantis įstaigos fasadas, viduje slepia nuostabų perliuką. Neslėpsiu, jau sėsdamas prie laisvo staliuko aš svajojau ne tik apie kavą, bet ir apie patiekalų paskanavimą. Graži aplinka, lyriška itališka muzika kardinaliai sugriovė trumpalaikius planus.
Manau tie, kam teko lankytis šiame restorane neleis man sumeluoti, įdomus jausmas užsukus į vidų. Lyg laiko mašina tave permestų iš Lietuvos į Italijos senamiestį. Jei dar ir padavėjai kalbėtų italų kalba, jausmas būtų visu šimtu procentu toks. Bet mums įsijausti ir pajusti itališką dvasią pilnai pakako meniu, muzikos, bei interjero.
Beliko visą šią pojūčių puokštę praturtinti čia gaminamais patiekalais. Iš to kaip padavėjas puikiai gaudosi meniu, leidžia spręsti ne tik kad jis šį darbą puikiai išmano, o ir tai, kad čia dirba ne pirmą dieną.
Dar labiau į mintis apie Italiją įtraukė valgyta Taleggio sūrio sriuba. Puikiai tarpusavyje derėjo sūris bei maži kumpio gabalėliai. Atrodo, kas čia tokio sūrio sriuba, bei kumpis. Bet paslaptis dažniausiai slypi produktų suderinamume. O čia jie puikiai derėjo. Jei nebūčiau užsisakęs picos, būčiau kartojęs dar vieną lėkštutę sriubos.
Nežinau kodėl, bet Katinienė visada užsakydama picą pageidauja, kad joje būtų kuo daugiau skirtingų ingredientų. Aš tam poreikio neturiu. Tad žvelgdami į picas, nesunkiai suprasite kas kokią valgė.
Žinoma, kad valgant picas lengviausia yra degustuoti ir kaimyno. Atsirėžei gabalėlį ir skanaus. Aišku privalai ir pavaišinti. Picoms jokių priekaištų neturėjome taip pat. Minkštas picos padas, gausu mocarelos sūrio, bei priedų. Iš pirmo žvilgsnio mažos picos, bet jas norint įveikti reikėjo paplušėti. Besimėgaudamas pica, aš visai pamiršau apie užsakytą desertą…
Atkeliavęs ant stalo Tiramisu privertė mane atsidusti ir bandyti pasąmonės padedamam suformuoti skrandyje vietelės ir desertui. Bet pakabinęs pirmą šaukštelį supratau, kad nepadariau klaidos, kai valgant picą kilo mintis atsisakyti deserto. Manau dauguma tų, kurie virtuvėje sugeba daugiau nei tik išsikepti kiaušinių, žino ir šį Itališką desertą – Tiramisu. Jo paslaptis slypi tame, kad labai svarbu mokėti atitaikyti proporcijas. Neperlaikyti sausainių „Damų piršteliai“ kavoje, kad jie nesukristų. Arba atvirkščiai, laikyti trumpiau nei reikia. Apie brendį nieko nerašysiu, laikomės vis griežtesnės kovos su alkoholiu taisyklių… Tad jei esate Tiramisu mėgėjas, kur jo ieškoti jau žinote.
Papietavę pastebime, kad lietus lauke nesibaigęs, bet prie durų stovas su skėčiais išgelbėja iš susidariusios situacijos. Kolektyvas paskolina vieną iš skėčių Riebiam katinui, kuris, žinoma, pažada jį grąžinti…
Vertinimas: Interjeras – 9, Švara – 9, Aptarnavimas – 9, Maistas – 9. Viso: balų 36 (vidurkis – 9) Tad 5 nagučiai. Esu laimingas kad tą dieną lijo. Kartais ir lietus atneša džiaugsmo ir naujų atradimų.