Pagaliau radau, kur vežti užsieniečius paragauti lietuviškų patiekalų
Kas pirma šauna jums į galvą kai pamatote, ar išgirstate tris raides – HBH? Kol mąstysite savo variantus, aš pavardinsiu savuosius. HBH – naminis alus, cepelinai, didelės eilės prie įėjimo, riebus maistas, daug alkanų žmonių, tonos maisto suvartojamos vienoje vietoje ir t.t. Bet tokios mintys buvo iki šios dienos. Kažkada po apsilankymo šioje kavinėje, parašiau, cituoju: „Kyla klausimas, tai gal tokiai vietai ir užsiimt cepelinų, vėdarų, bei šaltibarščių gamyba, bet, gink Dieve, ne kepti kepsnius….“. Tada man nepatiko patiektas kepsnys, kuris tikrai kritikos buvo vertas. Tad šį kartą vykstame į HBH turėdami tikslą atsakyti į klausimą, ar tada aš neklydau sakydamas, jog jiems verta turėti meniu tik lietuviškus tradicinius patiekalus.
Džiugu, kad nusprendėme vykti darbo dieną. Tad atvykus netenka matyti prie durų nusidriekusios alkanos žmonių eilės. Sąžiningai pasakysiu, nemėgstu aš tos eilės ir tuoj parašysiu kodėl. Pirma reikia gerbti save, jei jau gerbi, tada eilėje nestovi. O neši savo pasturgali į automobilį ir važiuoji į kitą kavinę, kurioje eilių nebus. Antra, toje eilėje stovintys stebi visus aplink valgančius ir savo žvilgsniais, bei nebyliomis povyzomis tiesiog rėkia, greičiau valgykite, mes irgi norime prisėsti ir pavalgyti, paskubėkite, pavalgėte, kvieskite padavėją, susimokėkite ir atlaisvinkite staliuką. Bet palaukite mielieji, kuo čia dėtas aš ir jūs stovintys eilėje? Gal aš atvažiavau ne tik pavalgyti, bet ir gurkšnojant alutį, ar kaip Karbauskis girą, stebėti kaip mano, ar draugų vaikai smagiai leidžia laiką šalia sukurtoje vaikams lauko „pasakoje“. Nereikia dirbti neetatiniu administratoriumi ir baksnoti pirštais į jau pavalgiusius ir raginti padavėją nešti jiems sąskaitą. Jei jau stovite eilėje, tai garbingai joje ir stovėkit, maisto daug- užteks visiems.
Kaip ir minėjau, džiugu, eilės nėra. Mums pasiseka dvigubai, nes randame lauke laisvą staliuką. Sukrentame ant medinių suolų, puoštų mažomis pagalvėlėmis, ir stveriame į rankas po knygą, kurios ir turinys ir nuotraukos tokios, jog alkanas nesulaukęs padavėjos pradėtų laižyti meniu, te atleidžia man kalbininkai, patiekalai nuotraukose tokie „gražiai – skanūs“.
Žodžiu renkamės patiekalus, kaip ir planavome tik iš tų, kuriuos būtų galima priskirti lietuviškai virtuvei. Kadangi buvo karšta diena, akį patraukė šaltibarščiai. Ir čia, žvelgiant į meniu, aš supratau kaip kavinės nustato jų kainas. Pvz.: jei Palangoje šaltibarščiai 5-7 eurai, tai tolstant nuo kurorto tirpsta ir šaltibarščių kaina. HBH jie 2,6 euro, o kiek tolėliau Salantuose, kaina net 0,8 euro. Žodžiu, kurorto statusas diktuoja burokų ir agurkų, mirkytų kefyre, kainą rinkoje. Su sriuba kaip ir aišku, dabar bandome rinktis karštus patiekalus. O čia jau pradeda net galvą skaudėti. Pasirodo yra tokių kavinių, kurios leidžia sau atskleisti visą arsenalą lietuviškos virtuvės šedevrų. Draugė išsirinko cepelinus. O aš ilgai laižiau meniu, niekaip neapsispręsdamas ką rinktis, ar keptus rūkytus šonkauliukus, ar šoninę su troškintais kopūstais. Nežinau kiek dar laiko būtų trukęs tas procesas, bet sprendimą padėjo padaryti padavėja pasakiusi, kad šonkauliu nėra. Jau įsivaizduoju replikuojančius, o ką lietuviško desertui? Čia ilgai meniu neteko laižyti, nors kandidatai buvo du. Žinoma abu vėdarai, tik vieni kraujiniai, kiti bulvių tarkių. Kadangi ne pilnatis, kraujinių teko atsisakyti. Na ir žinoma, jei jau HBH, kaip neparagauti Juozo bravoro alaus, juk jis ir padėjo pradžią šiai užeigai.
Dar toks pastebėjimas, žvelgiant į superinius kalvio darbo meniu, kaip aš mėgstu sakyti bendram vaizdeliui svarbios visos detalės, net mažiausia. Nespėjau padėti nuseilėtą meniu į šalį, kaip ant stalo atsirado alus ir šaltibarščiai.
Toptelėjo mintis, kad gal jie mane pažino. Bet greitai nusiraminau, juk buvau be katino kaukės. Tad čiupau šaukštą ir ramiai mėgavausi patiektais šaltibarščiais. Apie juos galiu pasakyti, kad jie nėra tokie tiršti kokius mėgstu gaminti aš, bet jie per tiršti, lyginant su kitomis kavinėmis. Išvertus sakinį į taisyklingą lietuvių kalbą: šaltibarščiai buvo skanūs. Po šaltibarščių atkeliavo cepelinai, šoninė ir vėdarai.
Nelabai supratau, kodėl desertą pateikė kartu su karštais… Jei padavėja nesuprato, kad vėdarai tai desertas, klausimas, kur ji įžvelgė trečią asmenį prie stalo, kad leido sau pateikti visus tris karštus vienu metu. Manau, reikėjo patikslinti, kokia eiga pateikti karštus. Bet išvydęs, kad man desertas dar net spirga, leisdamas taukinius burbulus karštoje keptuvėje, nusiraminau. Pažvelgęs į mažytį iešmuką supratau, kad Riebiam katinui užteks kelių minučių jį sudoroti ir desertu mėgausiuos dar karštu.
Cepelinai, kaip ir minėjau pereitą kartą, pasikartosiu, ir šį jie buvo super duper kvadro dideliai skanūs.
O štai kas liečia rūkytą šoninę, tai visą reikalą kiek sugadino po mėsos iešmu pasislėpę šalti troškinti kopūstai, bet kadangi šoninė buvo taip gerai pakepinta, gabaliukai turėjo vienodai tiek mėsos, tiek lašinukų, kas leido mėgautis tuo patiekalu prisikandant apkeptomis bulvikėmis.
Žinoma, mėgautis ilgai negalėjau, nes vis stebėjau prieš nosį stovintį desertą.
Tie, kas yra bandęs kepti vėdarus, neleis man sumeluoti, kad iškepti vėdarus skanius, o dar ir kad žarnos nesuplyštų, reikia ir žinių turėti. Sunku perteikti skonį, jie buvo išties labai skanūs, tarkiai sultingi, skūrelė nepadžiūvus nuo kepimo, tik kiek įraudus. Tad siūlau nuotraukas bandyti valgyti akimis…
Tiesa vos nepamiršau svarbiausio – alaus. Sakykime, kad jo nepaminėti būtų ne tik kad negražu, bet ir neatleistina. Taip ir įsivaizduoju man pritariančių vyrų minią, kurie atvežę šeimas į HBH žmonoms, diktuojančioms padavėjoms užsakymą, vis nori prastumti ir sau bent 0,3 L. alaus bokaliuką, sakydami: brangioji paimk man nors “mažiuką” alaus, kol pavalgysim, po to dar pasivaikščiosime po parką ir alkoholis išgaruos. Sutinku, sunku atsisakyti nuodėmės, kuri užėjus į pagrindinę salę iš statinių tiesiog nebyliai rėkia: būk geras, paimk mane čia, arba ne čia, o parsivežęs namo, bet paimk… Jei apibendrinant, ką aš ten norėjau apie alų pasakyti – yra dar Lietuvėlėje gero alaus ir kol įstatymai leidžia, geriame vietoje, ar vežamės namo.
HBH tokia vieta, kur parašyti vien apie maistą neužtenka, nes jie pritraukia minias žmonių ne vien maistu, o ir gražiai sutvarkyta aplinka. Tai džiugina akį. Kiek giliau į mišką nusidriekę pasivaikščiojimo takeliai ir visur supančios pramogos.
Tiesa, pasirūpinta net tais, kurie pavalgę nenori deginti sukauptų kalorijų, jų laukia traukinukas. Gal ne traukinukas, o traktoriukas. Bet smagu stebėti į bačkikes sukritusius ne tik vaikus, bet ir augalotus dėdes. Tiesa, kur juos nuvežė pasakyti negaliu, traktoriukas įlėkė į mišką ir nebeišniro. Eidami dar pajuokavome, gal iš miško ir atkeliauja tokie skanūs spirgučiai prie cepelinų ir vėdarų…
Po tokių „lengvų“ pietų grįždami prie automobilio džiaugėmės atsisakę minties, kuri buvo gimusi ryte, iki kavinės važiuoti dviračiais. Manau atvažiuoti įmanoma, parvažiuoti jau būtų kiek sunkiau.
Vertinimas: Interjeras – 9, Švara – 9, Aptarnavimas – 9, Maistas – 9. Iš viso: 36 balas (vidurkis – 9). Tad 5 nagučiai keliauja kavinei HBH. Džiugu, kad mano spėjimai apie tai, kad šiai užeigai reikia skirti dėmesį tik Lietuviškai virtuvei pasitvirtino. Tad ir vertinu HBH kaip Lietuviškos virtuvės puoselėtoją. Manau, kad sulaukęs svečių iš užsienio ir, norėdamas jiems pademonstruoti ką mes lietuviai mokame gaminti, vežčiau juos drąsiai čia…
P.s. tikiuosi viešąsias maitinimo įstaigas prižiūrinčios tarnybos, mano rašinėlio nepriims už gryną pinigą, ir nebėgs į miškus prie HBH tikrinti mano pateiktos spirgučių atsiradimo istorijos. Visa tai tik „DŽIAUKAS“.