Kodėl tokios vietos nebankrutuoja? Toks klausimas mums su Katiniene iškilo po apsilankymo Švenčionyje, restorane „Beržuvis“.
Į šį klausimą pabandysiu rasti atsakymą šioje apžvalgoje.
Tad pradedame. Pažadu bus linksma.
Restorano interjero amžių geriausiai nusako prie įėjimo į restoraną patiestas kilimas.
Kiek žmonių jį mindė prieš daugelį metų, laukdami kol salėje atsilaisvins stalelis, būtų sunku suskaičiuoti.
Bet tuos laikus kilimas tik prisimena, nes šiuo metu dideliais susibūrimais šis restoranas pasigirti negali.
Mums užėjus restorane buvo užimtas vos vienas stalelis.
Ir kas įdomiausia prie to stalelio sėdėjęs vyras piktu tonu teiravosi, – kiek dar teks laukti kepsnių, nes sėdi jau gerą pusvalandį.
Ir ko čia pykti, gal virėja trumpam prisnūdo, pagalvojau aš. Ateis daugiau klientų, pabus, ir visiems kartu pagamins valgyti.
Nežinau ar čia visame Švenčionyje, ar tik „Beržuvyje“ nepriimta sveikintis su restorano svečiais, bet mums užėjus darbuotojos mus tik nužvelgė ir net nelinktelėjo galva, bent taip pademonstruodamos pasisveikinimą.
O tuose žvilgsniuose, kuriais mus nužvelgė, perskaičiau kažką panašaus į tai: na ir ko tie atsivilko.
Nepasisveikino padavėja ir atnešusi meniu. Tiesiog, padėjo ir nuėjo.
Meniu be tradicinių mažiems miesteliams salotų, kepsnių dar puikavosi ir picos, bei sušiai.
Juos savininkai, spėju, į meniu įtraukė po eilinio sėdėjimo tuščiame restorane paskendę apmąstymuose, ką daryti, kad pritraukti svečių.
Ir pirma kas jiems atėjo į galvą tai picos ir sušiai. Tai tik mano pamąstymai apie klaidas, kurias daro daugelis merdėjančių maitinimo įstaigų.
Dėmesį koncentruoja ne ten, nors reikėtų į aptarnavimo ir maisto kokybės gerinimą, o bando klientų praradimą kompensuoti dar labiau apsunkindami ir be to silpnos virtuvės darbą.
Paskanauti žuvienės šiame restorane nepavyko, nes pasirodo žuvienę verda tik svečiui užsakius. Tad prisiminus tą vyriškį, kuris bėdavojosi jog ilgai laukia kepsnių, pamaniau, kad žuvienės laukti teks dar ilgiau, tad užsakėme dvi kremines moliūgų sriubas, blynelius su kumpiu ir sprandinės kepsnį.
Kreminė moliūgų sriuba – 5,00€
Kreminė moliūgų sriuba galėjo pasigirti papuošimų gausa, kuri bendrą vaizdą tik gadino.
Jei perdžiūvę baltos duonos skrebučiai sriuboje derėjo, tai paaiškinti ką joje veikią saulėgrąžos ir sezamo sėklos negaliu.
Gal moliūgo sėklos pasirodė per brangios, kad jomis puoštų moliūgų sriubą, ir vietoje jų panaudojo saulėgrąžas?
O kad beskonybė papuošime būtų dar labiau matoma į sriubą drėbtelėjo ir sezamo sėklų.
Geriau viręs sriubą būtų susikoncentravęs į sriubos skonį, nei į jos išvaizdos darkymą, nes moliūgų sriuba verta dienos pietų sriubos vardo, kurios kaina geriausiu atveju 1,50€, bet ne tos už kurią mokėjome po 5€.
Toliau situacija tik prastėjo. Pamatęs atneštus pagrindinius patiekalus norėjau susiimti už galvos ir bėgti kur akys mato.
Lietiniai su kumpiu ir sūriu – 5,50€
Jei lietinius kepa vietoje, tai rekomenduoju virėjams nebesivarginti, o paprašyti, kad savininkai nupirktų šaldytų. Nes tą dieną Katinienės valgyti nieko nesiskyrė nuo šaldytų pusfabrikačių.
Kad kažkas tuos blynelius bandė keptuvėje apkepti požymių radome, bet blyneliai labiau priminė pašildytus mikrobangų krosnelėje.
Sprandinės kepsnys – 9,00€
Plastikinis šaukštelis padaže matyt turėjo pabrėžti restorano statusą, kurį po sriubų buvau jau primiršęs. Kaip ir padažas, kurio pabijojau net paskanauti bijodamas apsunkinti skrandį taukų mišiniu.
Bandysiu spėti, bet sprandinės kepsnys buvo marinuotas ne šiandien ir ne vakar. Nes jo skonis buvo toks, lyg tuoj tuoj apsipils rūgštele, kuri būdinga pastovėjusiai mėsai. Arba kitas variantas: kiauliena buvo daugiavaikės kiaulės, kuriai už nuopelnus fermai buvo suteikta garbė nugulti į restorano lėkštes.
Bet baisiausia visoje to patiekalo kompozicijoje buvo apkeptos daržovės. Ant kokio paviršiaus jos buvo keptos baisu net įsivaizduoti, nes tie kitų patiekalų fragmentai pridegę ant daržovių apie tai signalizavo jas vartant.
Greičiausiai tragiškam daržovių vaizdeliui nemažai įtakos turėjo ir tai, kad daržovės buvo ne pirmos jaunystės. Ir jų nemetė lauk vien dėl to, kad jas apkepant tą senatvinį jų susiraukšlėjimą buvo galima paslėpti po degėsiais, kurie apkimba kepimo metu.
Tiesa, buvo dar ir gėrimų, bet jų sugadinti nesugebėjo.
Reziumuoju. Tokios vietos kaip „Beržuvis” pasivadindamos restoranu daro gėdą šiam maitinimo įstaigų statusui, nes „Beržuvyje” restoraniniam lygiui neatitinka nei virtuvės gaminami patiekalai, nei salės darbuotojos, kurios nesugeba ne tik kad pasisveikinti, bet nemoka ir atsisveikinti.
Tad 33€ išmesti kaip į balą. Liūdni ir alkani gavome ieškoti kitos vietos kur pavalgyti.
Vertindamas „Beržuvį” 1/5 pirma ką rekomenduoju tai pakeisti maitinimo įstaigos statusą bent į užeigos. Bet geriau pagalvojus, tada darysite gėdą užeigoms.
Antra pasikalbėti su salės darbuotojomis, nes akivaizdžiai matosi, kad šis darbas joms ne mielas. Jos turi arba pakeisti požiūrį į darbą, arba patį darbą. Nes su jų aptarnavimo lygiu jos netinkamos net stoties bufetui.
Trečia, virtuvės darbuotojai apsileidę, nes tokius patiekalus atiduoti į salę gali tik tas, kuris ne tik kad negerbia klientų, bet ir greičiausiai vemia nuo virėjo darbo.
p.s. interjero nekeiskite, jis turi kažkokio žavesio. Ir manau užsukę vietiniai senjorai su savo anūkais, žvelgdami į nepakitusią aplinką, galės papasakoti daug linksmų prisiminimų, kurie susiję su jų svečiavimusi šiame restorane prieš daugelį metų.
