Patiekalų kainos tokios “restoraninės”, o patys patiekalai valgyklos lygio…

Ši apžvalga – apie tai, kaip Riebus katinas Kauno senamiestyje ieškojo restorano „Senieji rūsiai“, o atsidūrė restorane „Avilys“…

Gerai, kai turime tokį didelį restoranų pasirinkimą, kai eidamas į vieną, atsiduri kitame. O nesuklysti galima tik skaitant iškabas arba jei jau esi čia lankęsis, nes restoranų interjero idėjos – panašios.

Nusileidę į restoraną, įsikūrusį vieno iš Vilniaus gatvės namo rūsių, tik pradėję vartyti meniu supratome, kad esame visai ne ten, kur planavome pietauti.

Bet gražus interjeras papirko, ir mes tą minutę džiaugėmės suklydę ir, kad likimas mus atvedė čia.

Be mūsų restorane buvo dar viena šeimyna su paaugliu sūnum ir dviem mažomis mergaitėmis.

Keistai jautiesi restorane, kur skambanti romantinė muzika maišosi su vaikų žviegimu nuo stalelio kitame salės gale. Žviegimu, nes verkimu to pavadinti negaliu. Tėvai, kaip supratau, prie to pripratę, ir tai jiems nė kiek netrukdė, nes jie puikiai žinojo greitos ateities scenarijų: pavalgys, ir apsiramins. Tad vienintelis, dėl ko galiu padėkoti tądien dirbusiam virėjui, – tai už greitą valgio pagaminimą anam staleliui. Išties – pradėję valgyti, vaikai apsiramino.

Ta proga noriu skirti kiek dėmesio temai: „Vaikai restorane“. Aš asmeniškai nesuprantu tėvų, kurie savo atžalas vedasi į restoranus. Kalbu apie restoranus, ne kavines, barus, valgyklas, ar užeigas, pasivadinusias restoranais. Ten šurmulys ir vaikų triukšmas susilieja su puodų dundėjimu iš virtuvės, padavėjų šūkavimų bei pop muzika.

Bet kai jūs atsivedate vaikus į restoraną, ir jie nėra tinkamai socializuoti, ir save išreikšti gali tik cypdami, o kartais ir daužydami į stalą įrankiais, tokiu elgesiu jūs man jokiu būdu neprimenate šiuolaikinių tėvų, kurie nuo mažų dienų visur su vaikais kartu. Man jūs labiau primenate porelę iš kaimo glūdumos, laimėjusią Aukso puodą loterijoje ir atvykusius miesto pasižiūrėti. Gal tada geriau jums būtų pietauti „McDonalds“?

Bet grįžkime prie meniu ir mūsų pietų. Pasirinkimas nėra mažas, jei turime galvoje, kad esame restorane, ir ties kiekvienu patiekalu virėjas sugaišta kiek ilgiau prieš atiduodamas jį į salę, vertą restorano vardo.

Nors buvo darbo diena, salėje matydamas alaus gaminimo įrangą, negalėjau susivaldyti neužsisakęs šio gėrimo. Juolab – esu ne Seimo narys, bijantis paparacių, ir po pietų man nereikėjo grįžti į darbą…

Koks alus be užkandėlės? Pirmosios mūsų dėmesio sulaukė gruzdintos krevetės. Gaila, nesu ekstrasensas ir nemoku žvelgti į ateitį, turėdamas ant stalo pirmus jos ženklus… Jei turėčiau tokių gebėjimų, mūsų pietūs ir būtų pasibaigę ties užkandžiais.

Gruzdintos krevetės – 8,00 euro

Vienintelis, kas man šiame patiekale patiko, tai tešlos, kuria buvo aplipusi krevečių uodegėlės, forma. Visos buvo stulbinančiai vienodos. Bet jau mirkant jas į patiektą prie jų saldžiarūgštį paprikų padažą, kuris priminė vieną iš daugelio konservuotų padažų mūsų prekybos centruose, mane pradėjo kamuoti negera nuojauta. Kadangi nesu didelis šaldytų pusfabrikačių žinovas, o atvirkščiai – stengiuosi jų vengti, tai negaliu visu 100% teigti, jog krevetės bus tiesiog pašildyti gruzdintuvėje pusfabrikačiai. Šią nuomonę dar labiau sustiprino tai, jog krevetės buvo persisunkusios aliejumi, o jo galėtų prigerti tik ne iki galo atšildyti gaminiai, įmesti net į iki maksimumo įkaitintą gruzdintuvę.

Žodžiu, nekoks pirmasis įspūdis ir padavėjo žinutė virtuvei nuo mūsų stalo su prašymu pasitempti.

Jei užkandis bandė priversti pamiršti, kad esame restorane, tai to jausmo atsisakyti mums neleido puikiai savo darbą išmanantis padavėjas, nurinkdamas nepanaudotus šaltų patiekalų įrankius ir pasiūlydamas pakartoti alaus. Kadangi reikėjo atskiesti prieš tai gautą aliejaus dozę, aš jo pasiūlymo neatsisakiau.

Gražus restorano interjeras bei profesionalus padavėjo darbas verčia mane tikėtis, kad šio statuso bus verti ir patiekalai. Tad kalbant apie sriubas pasakysiu, kad jos buvo skanios, liaupsių galėčiau prirašyti joms daug, jei jas valgyčiau kokioje pakelės užeigoje. Bet žvelgdamas į prabangų restorano interjerą, tos pačios prabangos ar kažko daugiau norėjosi rasti ir sriubose. Švelni, skani brokolių špinatų sriuba. Džiugu, kad šioje trintoje sriuboje dominavo daržovių skonis ir jų neužgožė prieskoniai. Bet kažko įdomaus aš nepastebėjau.

Kreminė brokolių ir špinatų sriuba – 4,50 euro

Avilio alaus sriuba su apynių sviestu – 5,00 euro

Kiek įdomesnė buvo „Avilio“ alaus sriuba. Čia vėl padėjo vietoje gaminamas skanus alus. Sriuba leido kiek užmiršti nesusipratimą su krevetėmis – liko laukti mėsos patiekalų, kurie turėjo ir nulemti apsilankymo vertinimą. Kadangi salėje be mūsų klientų daugiau nebuvo karšti neprivertė ilgai laukti. Pakartosiu dažnai naudojamą frazę: mes pradedame valgyti akimis…

Tad žvilgtelėjus į mums patiektus patiekalus seilės burnoje nepradėjo rinktis. Kad pradėtume valgyti, reikėjo paskatinimo.

Ko mes einame į restoranus ir už patiekalus, liaudiškai tariant, permokame? Tiesiog daugiau sumokame už virėjo profesionalumą ir patiekalus, kuriems pagaminti bei papuošti jie naudoja žinias, kurių turi ne visi mirtingieji. Dėl to sėdėdami restorane mes, gavę patiekalus, dažnai pirmiausia pasigėrime tais šedevrais, kuriuos sukūrė virtuvės dievai.

Kalakuto krūtinėlė su gervuogių ir raudonojo vyno padažu – 10,00 euro

Žvelgiant į mums patiektus kyla tik viena mintis, kad virėjui baigiant kepti mėsą, kažkas paskambino, ir jis, prisidegęs cigaretę, išėjo į lauką parūkyti žadėdamas tuoj sugrįžti. Bet nekantrus padavėjas, žvelgdamas į jau baigiantį galutinai apsvilti kalakutienos gabalą, ėmėsi iniciatyvos ir viską sudėliojo į lėkštes – taip, kaip jam atrodė turėtų būti sudėta.

Nereikia net ragauti kalakutienos kepsnio, į jį pakanka tik pažvelgti, kad pasakytum jog jis perkeptas. Keista, kaip gali perkepti kalakutiena, kai ją ruošiesi patiekti kartu su vidutiniškai žaliu didkepsniu (angl. medium rare). Nebent kalakutiena buvo per anksti pradėta kepti, ir bijant, kad ji neatšaltų per tas kelias minutes, kol keps didkepsnis, buvo ramiai leista jai „džiovintis“ keptuvėje toliau…

Mielas tą dieną dirbęs virėjau, jei jau sugebėjai taip išdžiovinti paukštieną, nepagailėk tada padažo. Vos šaukštu pabraukytas lėkštėje padažas neužgoš sprangumo. Tam reikia didelės padažinės padažo, kurioje būtų galima skandinti kalakutieną ir ją tiesiog prigirdyti juo. Kaip visą valgymo procesą turėjo pagerinti apkepti kriaušė ir obuolys, aš nežinau. Jei kalakutiena būtų nesugadinta, gal tie du garnyro atstovai ir būtų tikę, bet dabar…

Jautienos didkepsnis – 26,00 euro

Na, ir paskutinis patiekalas – jautienos didkepsnis. Matydamas jo kainą meniu – 26 eurai – net nesuabejojau, jog kepsnys bus gaminamas iš brandintos jautienos. Bet tuo suabejojau valgydamas. Nežinau, kiek valandų buvo brandinta jautiena, bet peilis sunkiai dorojosi su jam iškelta užduotimi ją pjaustyti. Garnyras, kaip ir minėjau, sumestas bet kaip. O kam stengtis, jei net gruzdintos bulvės – pusfabrikačiai. Graudu, kai vieni restoranai sugeba patiekti molekulinės virtuvės stebuklų, o kiti tesugeba stebinti pusfabrikačiais…

Su prie didkepsnių tiekiama užkepta bulve folijoje su sviestu, gardintu žolelėmis, pirmąkart man teko susipažinti daugiau kaip prieš 20 metų. Nemanau, kad tada mūsų taip gaminta bulvė prie didkepsnio šiais laikais atrodytų prasčiau, nei šios gruzdintos bulvytės…

Pasigailėjau užsisakęs 300 g didkepsnį. Pagailo man ir iki raudonumo nuo brūžinimo įkaitusio peilio, tad viso kepsnio nebesuvalgiau.

Gaila, kai bandoma restorano patiekalų kainą pateisinti prabangiu interjeru, nes be čia gaminamo alaus aš nematau jokios kitos priežasties čia sugrįžti. Nebent vyno taurei.

Tad vertinu restoraną „Avilys“ tik silpnu trejetu.

Ir dar apie interjero detalę, kuri gadina visą restorano grožį – tai lentynose tiek virš alaus aparatų, tiek virš baro sustatytas didelis kiekis plastikinės taros alui. Nemačiau nusidriekusios eilės klientų, perkančių alų išsinešti, tad mano siūlymas savininkams – išnešti tą tarą kur į sandėliuką. O sprendžiant iš to, kad kolektyvas, sėdėdamas už baro, turi laiko minkyti telefonus, tą laiką galės panaudoti tarai atsinešti vos atsiras užsakymas.

Ir dar svarbi detalė: kolektyvas turi nepamiršti, kad jie dirba restorane, kur tiek interjeras, tiek kainos įpareigoja ne tik išmanyti aptarnavimo subtilybes, bet ir elgtis kaip restorane. Nežinau, kas buvo ta mergina, kuri atėjusi dalinosi savo įspūdžiais, perrėkdama salėje grojančią muziką, bet sprendžiant iš to, kad ji pati iš virtuvės atsinešė sriubos į salę ir atsisėdo valgyti, leidžia spėti, kad ji tikrai ne klientė, o kažkas iš restorano darbuotojų. Manau, taip elgtis restorane negalima, nors vadovai to ir nemato. Pasijutome lyg gamyklos bufete, kur bufetava, spaudydama kasos aparato mygtukus, sugeba tuo pačiu garsiai bendrauti su virėjomis, kurios dirba už uždarų durų virtuvėje…

Pakoreguoti reikia nedaug – virtuvės darbuotojai, o su jais kartu ir meniu patiekalai.

Sutikite – restorane pusfabrikačiai rodo žemą lygį, kuris verčia ne tik mažinti kainas, bet ir keisti maitinimo įstaigos statusą. Tad gailiuosi suklydęs ir nepaskaitęs užrašo virš durų, kuris teigė, kad einame ne ten, kur buvome suplanavę…