Visiška kiaulystė lėkštėje
Kai susilieja į vieną visumą saulėtas pavasarinis oras bei savaitgalis, pulsuojantis puikia nuotaika, katinams nesisėdi namie. Ir jie pasileidžia kas į gamtą, kas į senamiestį… Mes šį kart renkamės antrą variantą.
Džiugu matyti gyvybe alsuojantį Kauno senamiestį, didelė dalis to nuopelno atitenka čia įsikūrusioms kavinėms, kurios patraukia jaunimą.
Neslėpsiu, smagu ne tik pasivaikščioti, bet ir prisėsti vėlyviems pietums. Aplink prie gretimų staliukų šurmuliuoja žmonės, dar didesnė jų masė „plaukia“ senamiesčio akmeniniu grindiniu. Pasisėdėjimui pasirenkame restoraną „Galeria Urbana“. Dabar nepasakysiu kas įtakojo šį pasirinkimą – gal nauja, nepažinta vieta… Kol laukiame meniu, žvelgiame į pro mus praeinančius žmones. Nesu mados žinovas, o ir mano apžvalga apie maistą, bet nebūčiau Riebus katinas, jei tai, kas man ne prie širdies, neišsakyčiau. Suprantu, kad tai bus mano kirtis šiuolaikinei madai, bet ji to verta. Tie suplėšyti džinsai, nutrinti batai, marškinėliai su nublukusiais užrašais… Toks jausmas, kad tai užsakyta valdžios – savotiškas žmonių ruošimas skurdesniam gyvenimui. Gal tą madą padiktavo koks nežinomas bomžas – verslininkas? Pasirinkęs šiukšlynuose dėvėtų rūbų, kažkiek juos praskalbęs, radęs dar kelias poras nutrintų batų, atidarė kokį butiką? O tada pasijungė ir kiti jo draugeliai, taip ši „kultūrą“ ir išplito… Kad ir kokia įdomi ši tema, bet nesivelsiu, nesinori įžeist tuos, kurie moka keliskart brangiau už suplėšytas kelnes tik tam, kad pajusti tą konteinerių dvasią… Tiek to, liksiu aš senamadiškas, bet kol dar yra parduotuvėse galimybė nusipirkti nesudraskytų rūbų, ar juos galinčių pasiūti siuvėjų, aš būsiu ištikimas kitokiai madai.
Tad apie maistą. Atkeliavę meniu kėlė dvejopas mintis. Šmaikštūs patiekalų pavadinimai lyg ir turėjo sukelti juoką, bet tam trūko pačio meniu kitokio pateikimo. Gal kokių linksmų paveikslėlių. O gal netiko tai, kad dideliame pasirinkime visur dominavo tas šmaikštumas. Liaudyje tai apibūdinama paprastai: sviestas sviestuotas… Na, bet išsirinkti patiekalus ir padaryti užsakymą tai nesutrukdė.
Atkeliavęs ant stalo alus sukėlė kai kokių nepatogumų, kurių niekaip nepavyko išvengti visą pasisėdėjimo laiką. Staliukas prie kurio mes sėdėjome, maskatavosi į visas puses. Ar tai dėl akmeninio grindinio ant kurio jis buvo pastatytas, ar tai dėl kojelių, nepritaikytų tokiam grindiniui. Bet visą laiką sėdint teko laikyti jį prirėmus prie žemės kojom, nes vos atleidus jis pradėdavo banguoti į visas puses. O tai leido pasijusti lyg laive.
Kai pavyko stalą prisijaukinti, sutramdžius jį kojomis, buvo patiekta sriuba. Aštri bei tiršta sriuba tai, ko man ir reikėjo, norint pamiršti tą pasipiktinimą šiuolaikine mada. Tad sriuba puikiai atliko relaksinę misiją, tikiuosi toks išsireiškimas neįžeis kalbininkų.
Karštų patiekalų reikėjo laukti kiek ilgiau nei tikėjomės. Nors ir niekur neskubėjome, bet matant aplink valgančius tik prie kelių staliukių, kilo klausimas kuo taip užsiėmęs virtuvėje virėjas… Kadangi tai savaitgalis, o mes niekur kaip ir neskubame, tai savo nuogąstavimus pasilikome sau. Tad norėdami negaišti laiko veltui, praleidome gerą valandą laukdami karštų, aptarinėjimui šiuolaikinės mados ir jos ateities vizijai. Išvada: drabužių skarmalėjimas tik didės, prie ko prisidės bomžiškas – purvą imituojantis makiažas…
Karštieji patiekalai, kurių laukėme gerą valandą, nebuvo to verti. Pradėkime nuo kepsnio skambiu pavadinimu „Atsakinga kiaulystė“. Tiek pateikimas lėkštėje, tiek skonis priminė kiaulystę… Garnyre pateiktos bulvės nelabai priminė apkeptas, jos labiau panašėjo į virtas bulves pabėgusias nuo karštų grotelių, iki apkeptų joms dar reikėjo ilgėliau pasėdėti ant griliaus. Kiauliena matyt buvo atsakingai marinuojama, nes skonyje figūravo actas. Nesakau, kad actas marinuojant kiaulieną netinka, bet jis neturi užgožti kitų prieskonių.
„Baltoji janulytė“ galėjo pasigirti taip pat tik skambiu pavadinimu. Ką rašantis meniu turėjo galvoje, minėdamas, kad bus galimybė rasti traškančių daržovių, taip ir liko mums mįslė. Gal turėjo tą misiją atlikti kinietiškas kopūstas, aš nežinau, nes daugiau ten traškančio nieko nebuvo. Apkeptos bulvytės priminė viengungio vakarienę kelias dienas savaitėje, apkepus virtas bulves likusias nuo pirmadienio pietų… Džiugu, kad bent kepsnys buvo sultingas ir leido pamiršt nevykusį garnyrą.
Desertui pasirinkome karštą šokoladą. Bet jau ne pirmas restoranas, kuriam aš galėčiau rekomenduoti, keisti karšto šokolado pavadinimą į plaktą grietinėlę su šokoladu. Na, sutikite, jei deserte dominuoja grietinėlė, tai ji turėtų dominuoti ir pavadinime. Tad desertas nepagerino nei nuotaikos, nei vertinimo…
Vertinimas: Interjeras/lauko terasa – 5 (už nepritaikytus terasai staliukus), Švara – 8, Aptarnavimas – 6 (Nerašiau smulkiau apie aptarnavimą, bet jei trumpai: padavėja iš serijos „atėjau padirbėti vasarą“), Maistas – 7. Viso: balų 26 (vidurkis – 6,5) Tad silpnas, paliegęs ketvertas.