Po šios apžvalgos Kinijoje greičiausiai mane pastatytų prie sienos ir sušaudytų

Lietuvoje kiek geriau. Geriau, nes blogiausiu atveju policija gaus antrą skundą (vienas jau buvo prieš mėnesį), kuriame bus teigiama, kad aš bandau sunaikinti verslą, kad viešinu vaikų nuotraukas, kad maitinimo įstaigą pasirinkau taikiniu. Nustebote? Skaitykite toliau – bus dar linksmiau.

Jei manęs paklausite, kokie vaizdiniai man iškyla prisiminus barą „Briedžių medžioklė“, atsakyčiau net nedvejodamas – Kinijos liaudies respublika, kurią ne veltui paminėjau teksto pradžioje. O kas man asocijuojasi su Kinijos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, manau, atspės visi tie, kurie bent kartą važiavo per Karmėlavą.

Karmėlavoje, kaip ir Kinijoje, vadovo ir jo šeimos portretai puošia pagrindines gatves bei įstaigų sienas. Keista, bet tik po 3 metų (būtent tiek praėjo nuo mano apžvalgos apie šią maitinimo įstaigą) iš policijos pareigūnės sužinojau, kad tada nufotografuotas ir paviešintas plakatas yra priežastis parašyti skundą policijoje su tekstu, cituoju: „Naudoja jų šeimos ir jų nepilnamečių vaikų nuotraukas viešoje vietoje be jų sutikimo.“

Ar neabsurdiškas pats kaltinimas? Atsakydamas policijos tyrėjai ir jums visiems viešai rašau tą patį: „Aš ne jų namuose slapta nufotografavau nepilnamečius vaikus, o nufotografavau stendą, kuriame jie visi puikuojasi.“ Jei jį draudžiama fotografuoti, kodėl nėra tokio prierašo? Arba kodėl vaikų veidai tame plakate neužtušuoti?

Sutikite – panašumų tarp Kinijos ir Karmėlavos personų – labai daug.

Su bandančiais išsakyti nuomonę ar pakritikuoti santvarką Kinijoje elgiamasi labai griežtai, jie yra persekiojami, sodinami į kalėjimus arba dingsta be žinios.

„Briedžių medžioklėje“ mąstymas nesiskiria, tik dėl demokratijos ir žodžio laisvės Riebus katinas dar neuždarytas kokioje gyvūnų prieglaudoje. Jis vis dar laksto laisvėje, o prie įėjimo į barą pakabinus jo abrozdėlį su prierašu „Įeiti griežtai draudžiama“ bandoma apsiginti nuo cenzūros. Na, dar skundas policijai, jų manymu, turėjo galutinai suparalyžiuoti mano kojas, panardinti į išgąsčio komą ir net per kilometrą nesiartinti prie Karmėlavos įžymybės.

Man asmeniškai juokinga iki ašarų, kai bandau įsivaizduoti, kaip „Briedžių medžioklės“ bendrapartiečiai sėdi generalinio sekretoriaus kabinete ir žvakių šviesoje dėlioja šio popierėlio fragmentus, kuris atneštų daugiau naudos nebent ekstra atveju pakabintas WC.

Kaip jau supratote, į priešišką teritoriją vykome užsimaskavę, kiek pasigrimavę, prisiklijavę barzdas, nusidažę plaukus ir nusidepiliavę plaukuotas katinų kojas.

Tad jei nebijote represijų ir susidorojimo, siūlau ne tik perskaityti šią apžvalgą, bet ir pasidalinti ja su draugais.

Tad pradėkime nuo interjero, kuris, jei neklystu, per 4 metus nepakito. Visi per tuos metus sukabinti ragai kokie buvo dideli, tokie ir liko, niekas jų neapkapojo. Nors nesu abejingas mėsai, manęs niekada nežavėjo nei žvėrių išnaros, nei kokie ragai. Žmogus ir taip Pasaulį tvarko kaip jam norisi, nekreipdamas dėmesio į kitus jame gyvenančius padarus, tad perdėtas to demonstravimas man ne prie širdies.

Bet kadangi užsukome ne ragų pirkti ar juos kam užstatyti, išsirenkame laisvą stalelį ir pradedame žvalgytis bei vertinti švarą. O tada užlieja tokia palaima ir džiaugsmas. Aplink – nepriekaištinga švara.

Lyginant su tuo, ką pamatėme pirmą kartą, nepalyginsi. Vadinasi, nors ir pasikabinę iškabą, skelbiančią, jog aš čia nepageidaujamas, visgi į mano kritiką atsižvelgė ir kaip reikiant susitvarkė. Pagarba.

Patiekalus išsirenkame greitai, pagrindinė idėja buvo paskanauti cepelinų su žvėriena. Nes po apžvalgos buvau susilaukęs priekaištų, jog jei buvai šiame restorane ir neparagavai šių cepelinų, negali sakyti, jog čia buvai. Tai jų firminis „arkliukas“, kuris sutraukia minias. Tai ne mano žodžiai, taip kalbėjo savininkai, norėdami reabilituoti „Briedžių medžioklę“ po pirmosios mano apžvalgos. Tad šį kartą nepadarėme tokios klaidos – į užsakymą įtraukėme ir mitais apipintus cepelinus.

Žinote, kaip jaučiausi sėdėdamas ir laukdamas maisto bei žvelgdamas į ant durų besipuikuojantį perbrauktą Riebaus katino logotipą? Įsivaizdavau, kad esu Lietuvos miškuose ir su kitais partizanais slapstausi nuo stribų, o ant visų elektros stulpų, namų sienų kabo mano atvaizdas, skelbiantis jog esu ieškomas gyvas arba geriau miręs. Jei nebūtų atnešę sriubų, būčiau pradėjęs matuotis Jono Žemaičio – Vytauto mundurą arba kasti kokią slėptuvę.

Bet pradėjęs valgyti neva aštrią sriubą mintimis vėl nusikėliau pas partizanus į miškus. Skysta sriuba, kokią greičiausiai iš paskutinių produktų prasivirė partizanai, praleidę kelis mėnesiu apsuptyje. Tiesa, jie dar į puodą įmeta neplautą kirvį, kuriuo buvo nudobtas briedis. Taip tokią sriubą virtų partizanai, o kaip ją virė „Briedžių medžioklėje“, lieka paslaptis. Pažadą, kad sriuba bus aštri, padavėja pamiršo. Manau, ir taip prabanga gauti sriubos apsuptyje, o dar prašyti, kad ji būtų aštri, negalėtų net pats partizanų vadas. Tad sėdime ir tylime…

Laukdami karštų, žinoma, stebime aplinką, ar nepasirodys stribai, kurie, sugretinę plakatą ant durų su mano fizionomija, atpažins šiuolaikinių partizanų vadą – Riebų katiną.

Dienos kulminacija turėjo būti cepelinai, bet pradėsiu nuo kiaulės šonkaulių. Tokiais mažais gabaliukais sukapoti šonkaulius sugebėjo, manau, tik tie patys partizanai, dalindami maistą taip, kad jo užtektų kuo ilgiau.

Bet turiu pripažinti – šonkauliai buvo vykę, tik tas padažas, jis kaip ir ant kepsnio, patiekto man prieš kelis metus, nenorėjo „sėdėti“. Jei jau bandote gaminti kažką panašaus į barbekiu šonkaulius, tai užtepę padažą dar kiek apkepkite šonkaulius. Nesakau, kad padažas neskanus, bet kam jį tepti ant produkto, kuris jau termiškai apdorotas, juk mėsos skoniui tai įtakos nebeturės. Patiekite jį tiesiog šalia. Kas norės, tas pamirkys, o kam jo nereikės, jo ir nelies.

Cepelinai su žvėriena mane vėl nubloškė pas miško brolius. Taip ir įsivaizduoju, kaip turėdami bulvių mes sumedžiojame miške kokį žvėrelį ir visi, padėję į šalį šautuvus, lipdome cepelinus ir dainuojame lietuviškas dainas, o virš laužo dideliame katile jau kunkuliuojančiame vandenyje verda pirmieji cepelinai. Gražus vaizdas, tas dūmelis ir per mišką besiliejanti lietuviška daina.

Porcija cepelinų su žvėriena kainavo 7,50 euro. Šiais laikais tai nėra didelė kaina, nesuklysiu teigdamas, kad panašią sumą teko mokėti ir už cepelinus su kiauliena. O čia egzotika – su žvėriena.

Nenorėjau tą dieną įžeisti kartu su manimi cepelinus virusių miško brolių, tad padavėjai kritikos neišsakiau. Visgi cepelinai buvo su žvėriena, kurią, skirtingai nei kiaulę, dar reikia sumedžioti… Bet dabar trumpai apibūdinsiu tuos cepelinus. Tarkiai būtų visai nieko, jei būtų kiek sultingesni – jie buvo per sausi. Nuo tarkių sausumu nė kiek neatsiliko ir mėsos įdaras. Visą reikalą gelbėjo padažas, kuriame, ačiū Dievui, cepelinai visgi nepaskendo. Tad liūdnais veidais sėdėjo miško broliai, gromuluodami burnoje sausą mėsą ir žvelgdami į tą pačią ant durų pakabintą iškabą, visi suprasdami, kad teks dar kartą užsukti į šią maitinimo įstaigą vertinimui, ir tas plakatas nuo durų niekur nedings. Jis ir toliau primins, kad čia Riebų katiną „myli“ ir jo „laukia“.

Vertindamas turiu pastebėti, kad situacija gerėja, ir, žinoma, balas kiek pakilo – iki 3/5 jį kilstelėjo švara tvyrojusi salėje.

O visiems tiems, kurie bandys rašyti skundus policijai ir taip norės susidoroti su vartotojais, išsakančiais savo nuomonę, pasakysiu trumpai: aš užsukau į maitinimo įstaigą, kurioje kliento diskriminacija yra draudžiama, kaip ir visoje Europos Sąjungoje. Sumokėjęs pinigus aš galiu išsakyti kritiką. Kitas reikalas – jei aš ateičiau pas jus į namus kviestinių pietų, ir jūsų negebėjimą gaminti skanų maistą išpeikčiau viešoje erdvėje. Tuomet būčiau ne Riebus katinas, o Šlykšti Kiaulė.

Tad šlovė šių laikų partizanams ir jų vadui Riebiam katinui.