Kavinėje, kuri turėjo garbės ruošti pietus V. Adamkui, pasijutome lyg nublokšti 40 metų atgal
Prieš daugiau nei 30 metų pasirodė nuotykių filmas „Atgal į ateitį“ su puikiais aktoriais pagrindinėse rolėse Maiklu Dž. Foksu ir Kristoferiu Loidu. Vyresnės kartos skaitytojai tikrai prisimins šį linksmą filmą, o jaunesniems skaitytojams, jei jo nematėt, rekomenduoju pažiūrėti.
Nes mes, apsilankę Šilalėje įsikūrusioje kavinėje „Provincija“, pasijutome lyg to filmo herojai, nublokšti 40 metų atgal…
Bet apie viską nuo pradžių. Vasarai pasibaigus buvau skaitytojams pažadėjęs, jog šiemet aplankysiu kelis mažesnius miestus, ne vien koncentruosiuosi į didmiesčius ar kurortinius miestelius prie jūros.
Bet apvažiavęs Šiaulių, Mažeikių, Tauragės apylinkes ir dabar pabuvojęs Šilalėje, galiu drąsiai teigti, kad kelis metus šiuos rajonus ignoravęs nieko nepraradau. Gal atvirkščiai – labiau patausojau sveikatą.
Tad po šio pasakojimo apie Šilalės kavinę atsargiau žiūrėsiu į rekomendacijas, o jei tokių neturėsiu, tiesiog dideliu greičiu pralėksiu pro pakelės miestelius.
Gražus miestelis Šilalė ir jo centre įsikūrusi kavinė „Provincija“ mūsų apsilankymo metu mums tapo lyg laiko mašina, nubloškusi mus į praėjusį šimtmetį.
Masyvūs mediniai stalai vienoje iš salių, spėju, stovi nuo kavinės atidarymo laikų, ir neabejoju – stovės dar daugelį metų. Bet va kitoje salėje stalai apstatyti kėdėmis, vietinio auksarankio suvaržyti medvaržčiais.
Mums pasisekė, kad apsilankymo metu buvome vieninteliai klientai, ir tai leido man pasidaryti daugiau vidaus interjero nuotraukų.
Įamžinau ir ant sienos kabėjusias kelias nuotraukas su jo ekscelencija prezidentu Valdu Adamkumi.
Atsiversdamas meniu būtent apie jį ir pagalvojau. Jei jau šią kavinę kažkada pasirinko pats Valdas Adamkus, tai ir mes čia gaminamu maistu turėtume nenusivilti.
Meniu, buvo pagrindinė detalė, nubloškusi į praeitį. Nebepamenu, ar šiais laikais kur nors esu matęs meniu besipuikuojančias „Lietuviškas salotas“ ar tarp desertų – vaisių salotas su jogurtu, ar ledus su sirupu.
Toks jausmas, kad meniu čia nekeistas 30 metų, jei ne daugiau, o tik papildytas keliais naujais patiekalais. Nes čia paminėti „šedevrai“ puikavosi visose naujai iškeptose kavinėse Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Net prieš akis šmėstelėjo vaizdelis: ponas bordiniu švarku, prasegtais baltais marškiniais be apykaklės, su piršto storumo auksine grandinėle, pasidėjęs mobiliąją stotelę ant stalo, kad visi matytų, jo dama, „cheminio“ susuktais plaukais, panašiais į mažas barankytes, supurkštais tokiu lako kiekiu, kad jis neleistų subjauroti šukuosenos net pajūryje siaučiant baisiausiai vėtrai, ryškiu makiažu, kokiu dabar tik Helovinui besidažo, ir pūsta baline suknele.
Ir čia ateina padavėja, atneša ponui „Lietuviškų salotų“, liaudyje vadinamų naminių, o damai – vaisių pripjaustytą desertinę lėkštutę, apipiltą jogurtu, kurio tą dieną buvo galima gauti maisto prekių parduotuvėje, jei kitą dieną bus kitas – pirks kitą.
Tada tai buvo kažkas tokio. Toliau man fantazuoti mintyse sutrukdė padavėja, priėjusi priimti užsakymo.
Ir kai ištariau, jog norėtume šaltibarščių ir čili sriubos, aš pasijutau lyg tas ponas su bordiniu švarku, nes padavėja pasakė: neturime, bet dėl jūsų padarysime.
Kad pagaminti šaltibarščius galima greit, aš dar galėjau įsivaizduoti, bet mane labiausiai domino, kaip išvirti vieną porciją čili sriubos? Tad tos 10 minučių, kurios praėjo nuo užsakymo priėmimo iki sriubų patiekimo, dėl perdėto smalsumo man slinko labai ilgai.
Šaltibarščiai – 3,50€
Šaltibarščiai, net ir žinant, kad jie buvo pagaminti ką tik, buvo skanūs ir tiršti. Nors šaltibarščiai man asmeniškai skanesni, kai bent valandą pastovi šaldytuve.
Čili sriuba – 3,50€
Mane labiausiai domino čili sriuba. Tad prisitraukęs arčiau lėkštę, kurios vaizdas ir kvapas skelbė – manęs geriau neragauk – po kelių minučių įsidrąsinęs aš visgi šaukštelį siurbtelėjau. Jei reiktų spėti, kaip atrodė gamybos procesas, tai jį apibūdinčiau taip: sumaltas kiaulienos kotletas, kuris liko po dienos pietų, verdančiame vandenyje išmaišytas sultinio šaukštelis, tada įmaišyti keli šaukštai pomidorų pastos, ir viską gerai išmaišius užmestas žiupsnelis fermentinio sūrio, viskas patiekta su skrudinta formine duona. Ir jokio aštrumo. Bet iš kur tas atgrasus kvapas – nepasakysiu.
Prie sriubos daugiau nebesikabinėsiu, nes išklaususi mūsų kritiką padavėja jos į sąskaitą neįtraukė.
Aštri meksikietiška kiauliena – 5,50€ (kaina meniu),
mums sąskaitoje jau – 6,50€
Manau, turėjo neįskaičiuoti į sąskaitą ir aštrios meksikietiškos kiaulienos, nes tas patiekalas nieko bendro su Meksika neturi. Pirma – padažas, kuriame buvo troškinta kiauliena, saldžiarūgštis, o ne aštrus. Antra – garnyras ir patiekimas man labiau lietuviškas.
Kepsnys “Provincija” – 7,50€
Reziumuodamas noriu pasakyti, kad kepsnys „Provincija“ buvo arčiausiai to meniu, kurio ir siūlyčiau laikytis šiai kavinei. Nors paniruotė buvo atsisluoksniavusi, sūris ir visi kiti pagardai mėsos viduje neleido mėsai išsausėti, tad tą patiekalą aš kažkiek valgiau.
Turėdami dabartinį virtuvės kontingentą nebandykit vaikytis šių dienų gastronomijos naujovių. Net neabejoju, kad ir turėdamos daugiau laiko kavinės virėjos išvirtų lygiai tokią pačią tragišką čili sriubą. Nes jei žinotų, kokia būna čili sriuba, to marmalo nebūtų į salę atidavusios. Bet va „Lietuviškas salotas“ – net neabejoju – jos pagamintų pasakiškas.
O ir aštrią meksikietišką kiaulieną išbraukit iš meniu, nes to dar betrūko, kad susipyktume ir su Meksika, tik šį kartą dėl jų virtuvės patiekalų niekinimo.
Tuščia, be klientų kavinė – lyg nebylus prasto maisto atspindys. Labai norėčiau sėsti į laiko mašiną ir nuvykti į tą dieną, kai ši kavinė turėjo garbės pamaitinti Valdą Adamkų. Įdomu, kaip stipriai smuktelėjo kavinės maisto kokybė.
Jei ne ta čili sriuba, kurią specialiai mums gamino ir išdrįso patiekti, vertinčiau apsilankymą 3/5. Bet tik dėl tos priežasties, kad virtuvės darbuotojai gamina maistą greičiausiai su mintimi – ai suvalgys, kur dings – vertinu „Provinciją“ 2/5. Ir labai gaila padavėjos, kuri puikiai dirbo savo darbą, bet kaskart prieidama prie mūsų stalo turėjo raudonuoti dėl virtuvės kliurkų.
P. S. Tikiuosi, kad greitu metu nebeteks pataikyti į panašią laiko mašiną, nubloškiančią į tą niūrią praeitį.
J. Basanavičiaus g., Šilalė