Jaukiame restorane laukė nusivylimas: nei pats sugrįšiu, nei kitiems rekomenduosiu

Šį kartą vizitas – aklas šūvis, be jokių rekomendacijų. Tiesiog norėjome pabėgti kur nors atokiau nuo miesto.

Restoranas Raudondvario dvare dar neužsukus vidun alsavo prabanga. O tai, kas mūsų laukė viduje, privertė pasijusti kiek nejaukiai: mūsų apranga – džinsai ir megztukai – čia nelabai derėjo.

Užsukę vidun skoningai įrengtame restorane pasigedome gyvasties. Tuščias restoranas, kuriame šurmuliavo tik kelios padavėjos.

Iš vėl pasijutome nejaukiai, tad paklausiau: gal jie tiesiog nedirba? Sulaukę patikinimo, jog restoranas dirba, įsitaisėme oranžerijoje.

Aukštomis patiekalų kainomis išmargintas meniu lyg ir kišo mintį, jog investicijos į prabangaus interjero sukūrimą turi grįžti su kaupu.

Yra trys priežastys, kurios mane verčia nekreipti dėmesio į kainas. Tai jaukus interjeras, geras aptarnavimas, skanus maistas. Manau, šių trijų sudedamųjų visuma turi tiesiogiai įtakoti patiekalų kainas.

Tad žiūrim, ką turim.

Iš suformuoto užsakymo pirmos mūsų stalą pasiekė sriubos.

Mėgstančius gausius pietus didelės sriubos porcijos turėtų džiuginti. Bet tai nedžiugins tų, kurie, kaip ir aš, ieško ne tik galimybės prikišti skrandį, bet nori ir pasimėgauti skaniu maistu, atrasti vis naujus poskonius.

Kreminė žiedinių kopūstų sriuba – 4,20 eur.

Tuno sriuba su mangais – 6,50 eur.

Nenoriu išsiplėsti rašydamas apie sriubas, parašysiu tik trumpai. Tai lyg nuobodus meksikiečių serialas, kuris, atrodo, niekada nesibaigs, o su kiekviena jo serija ar pakabintu šaukštu sriubos, be proto skanintos druska, suvoki: geriau būtum net nepradėjęs žiūrėti…

Kreminėje tuno ir mango sriuboje (6,50 euro) piktasis druskius nužudė tuną ir mangą jiems dar nepasirodžius.

Kreminės žiedinių kopūstų sriubos su gruzdintu kumpiu, trumų aliejumi ir „shimieji“ grybais (4,20 euro) prabangus tiktai pavadinimas. Bet, kaip ir filmams už pavadinimus niekas neduoda „Oskarų“, taip ir sriubos nepulsime liaupsinti vien už pavadinimą.

Didelės lėkštės liūdesio? Kam tokie kiekiai neįdomaus, neskoningo turinio? Ar taip bandoma pateisinti nemažą jų kainą? Aš mieliau būčiau valgęs triskart mažesnę porciją sriubos, kad ji tik nudžiugintų mano skonio receptorius.

Dar kartą nužvelgiau tuščią restoraną ir matydamas atnešamus pagrindinius patiekalus meldžiau Dievo, kad tas spėjimas, jog tuščia būna tik ten, kur neskanu, būtų klaidingas.

Supreme vištiena – 12,50 eur.

Tęskime apžvalgą nuo kukurūzinio viščiuko „supreme“ – 12,50 euro.

Nežinau, kas buvo tas kupstelis kepintų žalumynų ant viršaus. Bandau spėti, kad tai buvo jaunųjų svogūnų laiškai. Bet jei kas nors man pasakytų, jog tai sukepusi lauko žolė, aš net nesiginčyčiau, nes to, kas man buvo patiekta lėkštėje, valgyti nebuvo galima. Paskanavau iš smalsumo, o po to kankinausi kelias minutes, kol tai pavyko nuryti. Tad tą puošmeną nustūmęs į šalį ėmiausi viščiuko. Deja, nors ir švelniau, bet ir jis pratęsė pojūčius, patirtus valgant perkeptą žolę – buvo kažkiek kramtomas, ir nuryti pavyko tik praturtinus bulvių koše bei padažu.

Kiaulienos išpjovos kepsnys – 11,50 eur.

Kankinausi ne aš vienas, kankinosi ir tas, kuris valgė kiaulienos išpjovos kepsnį (11,50 euro). Vienintelis, kas šį patiekalą skyrė nuo Jūros šventėje kepamų šašlykų, tai gražesnis  patiekimas. Visa kita – lyg tų šašlykų masinei psichozei pamaitinti gera kopija.

Tad eilinį kartą patvirtinau nusistovėjusią nuomonę – skanu ten, kur renkasi žmonės.

Išties gaila, kad suradau dar vieną gražų, jaukų restoraną, bet į jį nei sugrįžti pats norėsiu, nei juo labiau kam nors jį galėsiu rekomenduoti.

Mums svečiuojantis liūdnos buvo ir padavėjos, atrodė, lyg mūsų apsilankymas pažadino jas iš letargo miego ir privertė valandai pasinerti į darbus.

Tad pažadu daugiau savo vizitais nebetrukdyti jūsų ramybės, ilsėkitės ramybėje.

Vertinimas. Dar kartą pasikartosiu – kainos priklauso nuo interjero, aptarnavimo ir maisto kokybės. Tad tik 2/5.