Savaitgalį cepelinų šioje užeigoje neieškokite. Bet ne tai nustebino labiausiai

Sekmadienis. Ir dar kalendorinė cepelinų diena. Žinoma, kad išvykstame iš namų, tikėdamiesi jų paskanauti kokioje nors kavinėje. Nesileisiu į detales, bet dėl cepelinų, važiuodami iš Palangos į Kauną, užsukome į Šiaulius. Norėjosi paskanauti išgirtų facebooke cepelinų kavinėje „Link Šiaulių“. Užsukę į kavinę nustembame sužinoję, kad jie pasibaigę. Bet džiugu buvo girdėti, kad šioje kavinėje šiandien pasivaišino nemokamai cepelinais ne vienas senjoras. Ši kavinė kaip ir kitos prisijungė prie gražios akcijos „Pavaišink senjorus cepelinais“. To žinojimas kiek numalšino nusivylimo kartėlį, ir mes leidžiamės toliau ieškodami cepelinų. Už 14 kilometrų randame kavinę šmaikščiu pavadinimu „Smakų smakas“, žodžiu suprask – čia pavalgysi sočiai ir skaniai. Tad susigundome ir užsukame. Sužinome, kad ir čia cepelinų nėra, nes savaitgalį jų net negamina. Keistas sprendimas, greičiau sakyčiau – kvailas. Kavinė lyg ir orientuojasi į lietuvišką virtuvę, bet pagrindinio patiekalo nėra. Na bet keliauti nebesinori, tad liekame, juolab, kad jau 16:30, o mes dar nepietavę.

Meniu pasirinkimas toks didelis, kad nužvelgus dideles kavinės patalpas ir pabandžius mintyse suskaičiuoti kiek čia vienu metu gali pavalgyti žmonių, susimąsčiau kokio dydžio turėtų būti virtuvė, kad sugebėtų laiku pagaminti visa tai, ką „Smakų smakas“ siūlo. Prajuokino ir tai, kad savaitgalį cepelinus gaminti turbūt neapsimoka ar neprestižas, bet picų paskanauti gali…

Iš padavėjos sužinome, kad dienos sriuba šviežių kopūstų, kiek padvejojusi mano draugė užsisako. Aš pasirenku naminę šiupininę, dar priedo sau silkę. Bei abu pasirenkame po kepsnį.

Atneštos sriubos pateikė siurprizą. Ar tai, kol padavėja padarė užsakymą ir atnešė sriubą iki stalo, sriuba spėjo iš šviežių kopūstų virsti į raugintų kopūstų, bet ant stalo patiekta buvo būtent raugintų kopūstų. Ir iš to kokia ji buvo suvirusi, o kopūstai sukritę, galiu drąsiai teigti, kad buvo šildyta ne pirmą kartą. Jei vienu žodžiu – tragedija. Na, o mano užsakyta šiupininė galėjo „pasididžiuoti“ pieniškomis dešrelėmis. Suprasčiau, kad tai būtų kokia kaimo stoties valgykla ir tenykštis virėjas jau būtų ant visko pakalęs, aš tam rasčiau pateisinimų.

Radau kažkiek paplėšytos mėsos visame tame, bet šios sriubos šiupinine vadinti negalėčiau, nebent klaikia jos parodija. Pasidomėkite kokio tirštumo turi būti ši sriuba, jei jau mėsą keičiate dešrelėmis, tai tikrai tam pieniškos netinka. Geriau naudokite rūkytas, riebesnes. Nes ši sriuba savotiškas sriubos ir antrojo patiekalo miksas. Sriubos nuliūdino, kaip nuliūdino ir atnešta silkė. Būsiu atviras, man gėda už kavinės savininkus ir virėjus, kurie bando nustebinti klientus, jau pirkdami silkės filė, kuri jau daugybę dienų mirksta acte vakumuota ir dar daugybę dienų gali sėkmingai mirkti kavinės šaldytuvuose. Praktiška, bet neskanu. Nemanau, kad būtų sunku išmokti išvalyti silkę, perkant jas su galvom, nevalytas. Sūrią, be skonio silkę turėjo gelbėti šalia jos patiektas „marmalas“, kuris meniu kažkodėl buvo vadinamas morkų – grybų padažu, bet to nepavyko padaryti net jam.

Nusivylimas vis stiprėjo, bet vilties turėjome, nes dar laukė karšti. Bet pradėjus juos valgyti teko visiškai nusivilti. Jau pažvelgus į lėkštėse patiektą garnyrą suvoki, kad virėjas šiandien be nuotaikos ir į visas lėkštes drebia tą patį, na dėl įvairumo pabarstė vienoje lėkštėje agurko. Kalbant apie salotų skonį – koks vaizdas toks ir skonis. Manau, vargu ar jas krimstų ir išalkęs triušis, nebent žinodamas, kad dar savaitę negaus valgyti.

Ragaudamas padažą supratau, kad virėjas yra įsimylėjęs ir gan stipriai. Arba virtas voveraites prieš naudodamas tingėjo nuplauti, arba pagalvojo, kad tai nėra būtina, bet padažo aš valgyti negalėjau. Jis kaip ir salotos liko nepaliestos. Nesuvalgiau aš ir visos mėsos, nes jai tikrai trūko to padažo, kuris dėl virėjo perdėtos meilės druskai, niekaip manęs negundė. Žvelgdamas į draugę mačiau, kad ir ji nespindi džiugesiu. Jai irgi salotos pasirodė nevalgomos. Ne pirmą kartą susiduriu su klaidingu virėjų mąstymu: jei pridėsiu visko kas po ranka į vištienos įdarą, tai atrodys fantastiškai. Drįsiu paprieštarauti – jūs klystate. Visų pirma tai turi derėti, antra, kiekybė ne būtinai – kokybė. Šiame patiekale arba turėjo nebūti grybų, arba slyvų, nes vienų sūrumas niekaip nederėjo su kitų saldumu.

Liūdnais veidais sėdėjome ir laukėme padavėjos. Jai atėjus aš smulkiai išsakiau visus mūsų priekaištus, pradedant „šviežių kopūstų“ sriuba, baigiant slyvomis… Išgirdome tradicinę frazę: perduosiu virtuvei ir ar jau paskaičiuoti.

Tad vertinu tik silpnu trejetu. O ir tuos du balus prie vieneto pridėjau už universalią idėją salės papuošimui. Ant palangių stovinčios eglutės buvo pasipuošusios širdelėmis, kurios pakeitė prieš tai, matyt, kabėjusius kalėdinius žaisliukus. Na, o atėjus Velykoms širdelių vietoje turbūt puikuosis marginti kiaušiniai.

Vargu ar meniu pirmas puslapis atspindi tai, ką mes šiandien patyrėme, vargu ar aš kam šią vietą galiu rekomenduoti, nebent alkanam triušiui…