Mažo miestelio restoranėlyje jokių cepelinų, vėdarų ar šaltibarščių

Prisipažinsiu – ilgai mąsčiau, ar dalintis su jumis šia apžvalga. Sakykime, taip: visą kelią, kol grįžinėjome iš Lazdijų į Klaipėdą, svarsčiau – gal geriau nuslėpti informaciją apie šį restoraną ir pasilaikyti ją sau. Na, sutikite, kad dažniausiai po mano apžvalgų minios žmonių plūsteli į išgirtus restoranus, didelis antplūdis ir tempas išderina virtuvės darbą, dėl to suprastėja ten gaminamų patiekalų kokybė. Tad ar nevertėtų sau pasilaikyti bent vienos geros vietelės pietų Lietuvoje? Juolab, kad neseniai išpeikęs porą restoranų kaimyninėje Marijampolėje aš išvis buvau pradėjęs galvoti, kad šiuose kraštuose vargiai rasiu kažką, kas būtų vertas bent kokio gero žodelio.

Prisimindami Adolfą Hitlerį visi pirmiausia prisimena žydų genocidą. Tad nenorėdamas, kad žmonės prisimintų Riebų katiną kaip veikėją, kuris užsiiminėjo maitinimo įstaigų genocidu, turėjau užgniaužti tą norą nutylėti apie gerą atradimą ir pasidalinti apžvalga su visais sekėjais..

Prieš pradedant skaityti rekomenduoju kaip reikiant pasistiprinti ir jokiu būdu neskaityti šios apžvalgos, jei skrandis tuščias.

Lazdijai, jei neklystu, tai miestelis, kuriame skaičiuojama virš 4 tūkst. gyventojų, tad rasti kažką įspūdingo buvo tolygu nusipirkus loterijos bilietą tikėtis laimėti automobilį. Viltis visada yra, bet realybė – patys suprantate – geriausiu atveju pamėtėja užbrauktus kampus ir 2 eurus, ir tai ne kaip laimėjimą, o kaip kompensaciją už ištvermę.

Ir mes, atvykę į Lazdijus ir užsukę į ant kalvos pūpsantį restoraną „777“, tikėjomės, kad viduje mūsų nosis užplūs troškintų kopūstų kvapai, persimaišę su rūkytos karkos, na, o prie stalų žmonės džiaugsmingais veidais kirs karbonadus, gausiai aplietus grybų padažu arba mėgausis cepelinais.

Kadangi mes apsilankėme apie 15 valandą, restoranas buvo pustuštis – toks laikas, kai po dienos pietų visos virtuvės bando atgauti kvapą, pasiruošti atsargas vakarui ir kiek atsipūtusios kibti į vakarinę klientų „bangą“. Neslėpsiu – mes visada stengiamės atvykti į restoraną tokiu metu, kai ten mažiausia žmonių, nes tai leidžia gauti geriau paruoštus patiekalus.

Meniu. Jis mane nustebino pirmas, bet po to nuostaba nuo mūsų veidų nedingo viso apsilankymo meniu. Nebuvo meniu nei cepelinų, nei vėdarų, nei tų troškintų kopūstų. Keista, galvojo Katinas, žvelgdamas pro restorano langą ir matydamas nusidriekusią senų namelių eilę šiferiniais stogais.

Meniu – mėsainis, jūs juokaujate? Taip ir įsivaizduoju, kaip atėjusiam seneliui įduodamos vienkartinės juodos pirštinės jam valgyti. Ką jisai pagalvos? Teisūs tie, kurie pamanėte, jog jam pirma mintis, kuri toptelės, jog jo gimtame Lazdijų miestelyje paskelbta koronaviruso epidemija, ir jis greičiausiai jau sąrašuose.

Nepagalvokite, kad noriu kažkaip pasijuokti iš senolių, tiesiog abejoju ar netgi daugelis iš jūsų, skaitančių šią apžvalgą, žino, kas per patiekalas fachita (rašoma „fajita“), kaip jis atrodo ir kaip patiektas yra valgomas?

Arba „Tom yum“ sriuba (3,90 euro). Jūs rimtai? O kur šaltibarščiai? Aš tikrai tikėjausi juos rasti meniu, arba bent raugintų kopūstų sriubą. Deja, nebuvo nei garsiųjų sriubų, nei cepelinų ar karbonadų su grybų padažu.

O dar tas išmanusis įrenginukas ant stalo, kuris leidžia atkreipti padavėjos dėmesį, kai norite papildyti užsakymą ar susimokėti. Kosmosas.

Paklausite, kodėl toks didelis užsakymas ir keli žmonės tiek suvalgė? Atsakau: buvome tradiciškai – du katinai. Valgėme dviese, nors bet kurio iš atneštų patiekalų būtų užtekę vienam žmogui pavalgyti. Bet mums tenka aukotis dėl savo sekėjų ir kartais kiek persivalgyti, bet tai mums ne kančia, o greičiau malonumas.

Sulaukėme lengvo užkandžio – vadinamojo komplimento nuo šefo, už kurį mokėti niekad nereikia, nes tai lyg įžanga ar pažintis su virtuvėje gaminamais patiekalais.

Sriubos. Nemažos porcijos, išradingai patiektos, ir dar tokio skonio, kokį vargiai rasi net didmiesčiuose.

“Tom yum” – 3,90 eur.

„Tom yum“ sriuba pasižymėjo ne tik paviršiuje plūduriuojančiu vėžiuku, bet ir snieginio grybo bei krevečių gausa. Šalia patiekta žalioji citrina suteikė rūgštelės, kuri šiai švelniai sriubai suteikė savotiško žavesio.

Baravykų sriuba – 3,50 eur.

Baravykų sriuba (3,50 euro), o joje smulkūs gabalėliai šaltai rūkytos šoninės bei skrebučiai džiugino tuo, kad ji nebuvo sūri. Ne kartą yra tekę valgyti pernelyg sūrią baravykų sriubą, ir daugelis teisindavosi, neva tai dėl šoninės ir grybų. Čia nieko nereikėjo teisintis.

Tiesa, vieną pastabą išsakiau dėl abiejų sriubų, ir padavėjos paprašiau tai perduoti savininkams: labai maža sriubų kaina. Gal kas nors man pasakys, kur dar Lietuvoje patiekia tokią gausią lėkštę „Tom yum“ sriubos už 3,90 euro? Aš nežinau, arba dar neteko rasti.

Po sriubų jautėmės sotūs, bet noras pažinti daugiau patiekalų neleido stabdyti užsakymo.

Gruzdinti kalafijorai su sweet cili – 5,00 eur.

Tad užkandžiai. Mėgstantiems kalafijorus rekomenduoju paskanauti čia jų gruzdintų (5 eurai). Ta plona traški paniruotė, lengvas aitriosios paprikos poskonis, o viduje pasislėpęs švelnutis kalafijoras – puikus derinukas.

Traškios krevetės su daržovėmis – 6,50 eur.

Traškios krevetės su daržovėmis (6,50 euro) nenusileido kalafijorams. Ypač sužavėjo po jomis pasislėpusios daržovės. Saldžioji paprika neperkaitinta. Ji išlaikė savo struktūrą, pasižymėjo lengvu traškesiu, kas būdinga tik šviežiai šiai daržovei. Ir tai ne kokiame didmiestyje, o Lazdijuose.

Fajita su vištiena ir paplotėliu – 7,00 eur.

Džiugu, kad padavėja papasakojo, kaip valgoma fachita (7 eurai), kaip ją pagardinti žaliąja citrina. Ji neklausė mūsų, ar mes tai daryti mokame – tiesiog papasakojo. Toks informacijos pateikimas nemaloniai pasijusti žmonėms, kurie to neišmano. Sutikite – jei padavėja klaustų, ar mokate valgyti fachitą, ar apie tai papasakoti – tai suglumintų. O ji be jokios įžangos gražiai pateikė visą informaciją. Nors ir žinojome, kaip tai valgoma, buvo smagu klausytis padavėjos, kuri išmano ne tik savo darbą, kaip ką ir kada patiekti, bet ir yra išmokyta teikti reikiamą informaciją.

Fachita buvo kažkas tokio. Tas čirškesys keptuvėlėje kalbėjo pats už save. Tad noriu kreiptis į visų maitinimo įstaigų vadovus. Atkreipkite dėmesį – taip patiektas maistas, šokinėjantys įkaitę burbuliukai kalba patys už save, ir padavėjams nebereikia klientams aiškinti, jog keptuvėlė karšta.

Ir vėl puikiai paruoštos daržovės – nesukritusios, neperkeptos – nugulė ant paplotėlio, neišsausėjusi vištienos filė, o dar pagardai. Kažkoks kosmosas. Sakote, per dažnai kartoju žodį kosmosas? Gal, bet tik dėl to, kad retai tą kosmosą tenka užtikti, o tuo labiau ne didmiestyje. Tiesa, fachitos, manau, pakaktų net porelei, nes vienam įveikti keptuvėlę su visais šalia patiektais pagardais būtų sunku.

Be priekaištų buvo ir traški vištiena su daržovėmis (6,20 euro).

Desertai buvo būtini, nors skrandžiai jau maldavo sustoti. Bet kadangi šis restoranas jau prašėsi geriausio įvertinimo, mes privalėjome patikrinti ir desertus.

Du mažyčiai pastebėjimai dėl desertų visgi išlindo. Šokoladinis fondantas su ledais (4,50 euro) galėjo pasižymėti kiek skystesne šokolado lava – jis buvo šiek tiek perkaitintas, bet bendrai buvo skanus ir nesprangus.

Sūrio pyragas sus sūria karamele – 3,90 eur.

Šokoladinis fondantas su ledais – 4,50 eur.

Sūrio pyragas su sūria karamele (3,90 euro) irgi galėjo būti labiau drėgnesnis – mintyje turiu viršutinį sūrio sluoksnį, tada jis galėtų amortizuoti pyrago padą.

Vertinimas. Jei perskaitėte iki čia, turbūt supratote, kodėl nenorėjau rašyti šios apžvalgos. Esu matęs ne vieną pavyzdį, kaip didelis srautas lankytojų sugadina maisto kokybę. Tad bijodamas, jog taip nutiks, dvejojau.

Išeidami prie durų pamatėme nykštuką su išraižyta data, kuri, kaip supratome, skelbia, kada buvo atidarytas baras. Tik du mėnesiai – čia viskas nauja ir šviežia. Ir taip turi likti.

Džiaugiuosi, kad restoranas pasirinko tokią koncepciją – jokių cepelinų, vėdarų ar šaltibarščių. Nes net neabejoju, kad Lazdijuose yra vietų, kurios tuo džiugina klientus jau daug metų.

Džiaugiuosi, kad naujienos, jau senai užplūdusios restoranus, pasiekia ir tolimus Lietuvos kampelius.

Rašydamas stiprų 5/5 šiam restoranui linkiu ir toliau išlaikyti taip aukštai užkeltą kartelę, ir tegu tas burlaivis, kuris puikuojasi prie praustuvų rankoms nusiplauti, plukdo į jūsų maitinimo įstaigą ne vieną stambią kupiūrą, o mes dar sugrįšime – padavėjai žadėjau sugrįžti ir paskanauti tą dieną jau nebetilpusių rūkytų jaučio žandų.