Kauno pašonėje užtikome tikrą perlą: tokiam restoranui nebaisios jokios krizės
Kad ir kaip graudu pripažinti, bet realybė tokia, kad po karantino iš visų maitinimo įstaigų išliks tik geriausi. Vidutiniokai, ar šiaip galą su galu vos suduriantys, pagaliau išmirs. Apsivalius šiai verslo sferai pralaimėjusių nebus, ten dirbę darbuotojai eis kelti savo kvalifikacijų, nes padidėjusios konkurencijos dėl darbo vietų dėka bet kokių niekur nebereikės, nes išnyks skelbimai su tekstu: patirtis nebūtina, apmokinsime. Išnykus prastiems restoranams išloš ir vartotojai, pagaliau nebeteks taip dažnai nusivilti prastu maistu ar gėdingu aptarnavimu.
Tad po trumpos įžangos noriu Jums visiems papasakoti apie restoraną, kuris atstovauja tuos, kurie neišnyks net jei ir atsiris antra, o po jos ir trečia viruso banga.
Kalbėsiu apie šeimos restoraną “Du”, kuris įsikūręs Ramučiuose. Kas tie Ramučiai? Ramučius žino pora tūkstančių ten gyvenančių, na ir dar kelios dešimtys tūkstančių Kauniečių, pravažiuojančių šalia Kauno įsikūrusią gyvenvietę. Ramučių pavadinimą įsimena tie, kas bent kartą kaip ir mes užsuka į restoraną “Du”. Nuosavų namų kvartale, nematomą nuo pagrindinio kelio įsikūrusį restoraną žmonės randa tik rekomendacijų dėka. Kalbant apie jį neišgirsite nieko sakant: ėjome pro šalį ar važiavome, pamatėme ir užsukome. Jis ne didmiesčio senamiestyje, tad čia gaminti bet kaip ir tikėtis, kad klaidas galima užglaistyti turint didelį srautą miesto svečių ir vietinių praeivių negalima – tai būtų lygu savižudybei.
Dažniausiai kurdami šeimos restoraną žmonės susikoncentruoja į maistą ir pamiršta interjerą. Manydami, kad skanų maistą žmogus gali valgyti bet kur pakritęs, tam naudodami iš tėvų ar babų surinktus senus ir nudėvėtus baldus, arba nesivargindami tiesiog pamėto krovinių pervežimams naudotas paletes. Gal jie tarp tokių baldų ir palečių augo ir nostalgijos vedami tokį interjerą kuria, o gal dėl lėšų stokos? Aš manau – dėl apsileidimo.
Jei gyvenčiau palapinėje ir patogumai būtu vanduo kūdroje, o tualetą atstotų šalimais ošiantis miškas, man tokie interjerai patiktų, nes tai būtų patogiau nei palapinėje. Bet… Dėl panašios priežasties nelikome ir viename restoranėlyje Anykščiuose, kurio maistą giria ne tik ten apsilankę, bet apie meilę maisto gamybai kalba ir patys jo įkūrėjai. Tačiau pamatęs iš babų surinktus ir klientams sustatytus sukrypusius, išsėdėtus baldus, o po jais sudėtus pas tas pačias babas paimtus kilimus, kurie dulkių siurblio nematė gal nuo euro įvedimo, prisėsti nesinorėjo… Kadangi iki Anykščių atvažiavome ne vežimu kinkytu arkliais, o automobiliu, renkamės kitą tašką. Iki jos kiek daugiau nei valanda.
Ir džiaugiuosi, kad esame išrankūs, nes dėka to mes randame tokius perliukus kaip restoranas “Du”.
Sukritę į minkštus baldus ir žvalgydamiesi po su meile sukurtą restorą, dar negavę maisto, mes jau jautėmės išlošę.
Na, o atkeliavęs komplimentas nuo šefo: duonelė – sviestukas, po jo užkandukai, leido pradėti mėgautis ne tik jaukia aplinka, bet ir maistu.
Džiugu, kad čia paklausus ką galite pasiūlyti iš užkandžių prie alaus neišgirdome tos frazės, kuri mane nervina, o tai sakančio padavėjo veidą užlieja keista šypsena: duona su sūriu. Su tokia pat šypsena, tik ne apie nuvalkiotą stebūklą, o apie naminius bulvių traškučius su traškiom kiaulienos juostelėmis prabilo restorano “Du”padavėjas. Užtikrintumas jo balse tuo ką parduoda, padėjo jam mums įsiūlyti dar ir brusketa su mozzarela ir vytintu kumpiu.
Brusketa su mozzarella sūriu, vytintu kumpiu ir pesto padažu – 6,50 eur.
Naminiai bulvių traškučiai su traškiom kiaulienos juostelėmis – 4,00 eur.
Atkeliavus alui, o iš paskos jo pradėjus plaukti ant mūsų stalo maistui, mes pradėjome mėgautis šviežio bei su meile patiekto maisto teikiamais malonumais.
Šonkauliai su medaus – alaus glazūra 8,00 eur.
Kiaulienos šonkauliai – tokių dar Lietuvos baruose iki šol neteko valgyti. Gaila, kad nenupaveikslavau pjūvio, sultys tiesiog liejosi juos prapjovus, o mėsa pati nušoko nuo kaulo, o dar šalia skanus ir žaismingas garnyras…
Valgiau šonkaulius, bet po gabalėlį turėjau garbės paskanauti kiaulienos sprandinės, antienos ir vištienos.
Grill vištiena su kuskusu mozaika – 7,90 eur.
Kiaulienos sprandinė su Jack Daniels padž. – 8,20 eur.
Antienos krūtinėlė – 9,00 eur.
Desertai. Ar mūsų skrandžiai po tiek maisto dar kažko norėjo? Tikrai ne. Bet padavėjo įtaigos dėka pora desertų mūsų stalą visgi aplankė.
Karštas obuolių pyragas su karamele – 4,50 eur.
Dienos desertas – 4,00 eur.
Nesiplėsiu apie skanaujant patiekalus gautus vis kitokius malonius potyrius, lai kalba už mane darytos jų nuotraukos. Tiesiog noriu kreiptis į visus, ne tik į tuos kas mėgsta skaniai pietauti restoranuose, bet ir į tų restoranėlių savininkus: pažiūrėkite į patiekalus, jų pateikimą ir į jų kainas. Štai ką aš vadinu tobulu deriniu: pateikimas – skonis – kaina.
Kai myli šį verslą gali pasiūlyti žmogui ne tik skanų maistą, bet ir jaukiai įrengtą aplinką, kurioje jis juo mėgausis. Tad kurdami maitinimo įstaigas ar jas jau turintys, turite kiekvienai detalei skirti dėmesio, net kavai. Nebepakanka sakyti, kad mes gaminame skanų maistą ir to pakanka, o pilstome tą kavą, kurios tiekėjas mums pastatė kavos aparatą ir davė puodelių.
Viskas. Tie laikai baigėsi. Patikėkite manim, bet koks interjeras, bet kaip sudrėbtas ale skanus maistas, nelaimingi padavėjai nebepaveš jūsų verslo – jūs bankrutuosite greičiau, nei sulauksite šviežių bulvių.
Rekomenduoju paimti pavyzdį iš šio restorano. Su meile kurkite kiekvieną detalę, tik tada jūs turite šansą išgyventi…
Vertinu restoraną stipriu 5/5 ir įsirašau dar vieną restoraną iš rekomenduotinų Kaune ar šalia jo…