Restorane buvo graudu žiūrėti į padavėjus: tokie tik muša reitingą žemyn
Su manim jau taip nutinka: kai kažko neplanuoju, būtinai tai imu ir padarau. Taip nutiko ir šį kartą.
Kadangi apie maitinimo įstaigą „Birštono seklytėlė“ jau buvau rašęs, užsukus į šį restoranėlį turėjome tikslą užkąsti.
Kai subrendo mintis, jog gal ir reikėtų brūkštelėti kelias eilutes, keptos duonos su sūriu ant mūsų stalo buvo nelikę, todėl ir jos nuotraukos jūs nepamatysit.
Bet apie viską – nuo pradžių. Mintis parašyti gimė stebint nešamus patiekalus prie gretimų stalelių ir atkapsčius atminties lobynuose prieš 5 metus rašytos apžvalgos vaizdinius – šie nuo mūsų tada valgytų skyrėsi kardinaliai.
Net neabejoju, kad prie patiekalų patiekimo padirbėjo virtuvės šefas, nes prieš kelerius metus gavome tai, kas galėjo lygintis nebent su gedulingais pietumis. Kai pora moterėlių turi per trumpą laiką išdėlioti maistą į lėkštes dešimtims klientų. Tomis minutėmis estetinis vaizdas lėkštėje ne toks svarbus – tada rūpi tik pataikyti greit dėliojant maistą į lėkštes ir nepridrabstyti jo už jos ribų.
Silkė su marinuotais svogūnais – 7,00€
Fotografuodamas silkę aš nepastebėjau, kad tas, kuris dirba virtuvėje, turėtų meninę gyslelę, kaip pasigedau ir silkės, išpjaustytos virtuvėje, o ne paimtos iš vakuuminių indelių, kuriuose būna sudėta filė ir po kelis vienetus suguldyta aliejuje ar marinate.
Tad silkę vertinu kaip gerą viengungio vakarienę, kurią jis sau pasiruošė namie švęsdamas vienatvės penkiasdešimtmetį.
Bet štai pagrindiniai patiekalai buvo iš serijos, kuri patraukė mano akį, kai pamačiau kaimynams prie gretimo stalelio atneštas lėkštes.
Jautienos befstrogenas – 16,90€
Befstrogenas, kaip ir daugelyje kitų restoranų, buvo sudėtas ant bulvių košės, o patiekalui pagardinti naudojami tradiciškai rauginti agurkėliai su šviežiais pomidorais.
Minkšta jautiena, nevandeninga bulvių košė – lyg ir jokių pretenzijų patiekalui, bet vis vien į galvą braunasi mintis, ar už jį mokėti 16,90€ nėra daug.
Kalakutienos kepsnys su bruknėmis – 14,80€
Kalakutienos kepsnys buvo pora eurų pigesnis ir su jo kaina aš linkčiau sutikti. Sultinga grilyje kepta kalakutiena puikiai derėjo su saldžia kriauše. Iš bendro konteksto tiek skoninėm savybėm, tiek vaizdu lėkštėje šiek tiek iškrito virtos apkeptos bulvės. Aš asmeniškai į kompaniją paukštienai būčiau pasiūlęs kokių kruopų.
Reziumuoju. Nors ir padariau keletą restorano aplinkos nuotraukų, viso to grožio ir didybės, kuri atsiveria žvelgiant į šlaito apačioje tekantį Nemuną, perteikti nesigavo. Dėkinga vieta yra viena iš priežasčių, dėl kurios „Birštono seklytėlėje“ visada yra žmonių. Džiugu, kad ir su maisto kokybe jie kiek pasistūmėjo į priekį.
Bet liūdina faktas, kad salės darbuotojai – padavėjai – tokio pat graudaus lygio, kokius teko stebėti ir pirmo apsilankymo metu.
Žvelgiant į jų bėgiojimą po salę susidarė įspūdis, kad jie dalyvauja žadime: „Nueik ten – nežinia kur, atnešk tą – nežinia ką.“ Matydamas jų sutrikimą ir mėtymąsi, spėju, kad daugelis padavėjo profesijos žinių sėmėsi tik pirmąsias dienas. Blaškymasis po salę su vienintele mintimi – kad kuo greičiau baigtųsi darbo diena – prilygo planktono plaukiojimui laukiant, kol praplaukiantis banginis juos prarys.
Silpna pirmoji grandis visada atsiliepia maitinimo įstaigos apyvartai, bet, kaip nekeista, retai kada turi įtakos padavėjų arbatpinigiams. Nes tie sutrikę viščiukai dažnai klientams sukelia gailestį, o ne pasipiktinimą. Dėl to arbatpinigiai prilygsta gailesčiui, išreikštam didesniais piniginiais vienetais.
Mūsų užsakymas nuo to, kad padavėjai stokojo patirties, nė kiek nenukentėjo, jie jo nesumaišė ir atnešė viską taip, kaip reikalauja aptarnavimo etiketas, tik papildomai patiekalų ar gėrimų jie mums nepasiūlė. Tad nuo to apyvarta restorane nedidėja.
Ir baigdamas apie padavėjus restoranų savininkams noriu patarti negailėti algų šios profesijos žmonėms, nes nuo jų profesionalumo didžiąją dalimi priklauso ir jūsų pajamos.
Jei praėjusį apsilankymą aš šią maitinimo įstaigą vertinau 3/5, tai šį kartą rašau silpną 4/5, ir tą neapsisprendimą dėl balo stipriai nulėmė padavėjų darbas.
O visiems vykstantiems į Birštoną ar pravažiuojantiems pro šalį rekomenduoju užsukti į šį restoraną net tuo atveju, jei esate pavalgę. Sustokit bent puodeliui kavos, nes tie vaizdai, kurie atsiveria sėdint terasoje, atmintyje išliks ilgam.