Kurorto restorane pasijutome lyg sovietinėje sanatorijoje
Važiuodamas į Birštoną tikėjaus rasti kažką panašaus, ką radau šią vasarą Šventojoje – miestelį, kurio niekas nerenovavo nuo tarybinių laikų. Deja gandai, kurie vis pasiekdavo mano ausis, buvo neteisingi, bent tokį įspūdį susidariau pasivaikščiojęs miestelio centre ir palei Nemuną. Vaikščiojant upės krantine užvaldė jausmas, kad randuosi Nidoje, ir vaikštau prie Kuršių marių. Tas jausmas dar labiau sustiprėjo užlipus į Birštono piliakalnį.
Pasijutau, lyg stovėčiau auksinių kopų viršukalnėje. Vaikštinėjant mieste labiausiai džiugino tai, kad nebuvo to šurmulio, kuris vargina būnant Palangoje. Tai tiek trumpai apie Birštoną, nes mano tikslas maitinimo įstaigos. Vaikščiodami Nemuno pakrante išvydome „Banginuko bistro“. Ir, žinoma, užsimanėme bandelių. Pasiimtos išsinešimui bandelės su vyšniomis buvo nuostabios. Tad pas banginuką dar užsuksime būdami šituose kraštuose.
Vietų kur pavalgyti Birštone tikrai yra daug. Džiugu buvo matyti, kad dauguma jų beveik pilnutėlės. Ar jos visos gamina skaniai, čia jau kitas klausimas. Mes norėjome rasti tokią, kurioje galėtum mėgautis ne tik maistu, bet ir vaizdu į gražią gamtą. Tad tai ir yra priežastis, kodėl pasirinkome restoraną „Seklytėlė“.
Vaizdas, kuris atsiveria vos patekus į terasą užburia, tad tikrai apsidžiaugiame pasirinkę šią vietą pietums. Dar labiau nudžiungame, kai pamatome laisvą staliuką terasos gale. Kadangi jis apkrautas tuščiais indais, aš einu prie baro pasiteirauti ar jis neužimtas. Nustembu, kai man priėjus arčiau baro iš po jo išnyra padavėja ir atsistoja šalia barmeno. Nežinau ką Jūs pagalvojote, bet aš supratau, kad tai padavėjų poilsio vieta. Gera strateginė vieta po baru, sėdėt ant dėžių. Niekas nemato, o reikalui esant, barmenas perspės ir padavėja kaip kulka atsiras salėje. Žodžiu, staliuko klausimą išsprendžiame. Taip, jis laisvas. Tad sėdame ir vartome meniu. Pasirinkimas tikrai didelis. Nepraėjus nė kelioms minutėms prie mūsų išdygsta padavėja ir klausia, ar išsirinkome. Pasižiūriu į draugę, pas ją meniu neužverstas, pas mane taip pat. Tada pradedu mąstyti, gal šiame restorane negalioja taisyklė užversto meniu (Užverstas meniu, lyg ženklas aptarnaujančiam personalui, kad klientas jau išsirinkęs ir gali pateikti užsakymą). Jei prieš užeinant nebūčiau pamatęs iškabos, kad tai restoranas, toks padavėjos liapsusas čia nebūtų paminėtas. Tad ir vertinu įstaigą kaip restoraną. Iš padavėjos veido supratau, kad pasakymas, mes dar neišsirinkome, nelabai ją nudžiugino. Tad norėdamas ją kiek pralinksminti užsakau gėrimus ir sriubą. Gavus bent dalinį užsakymo, ji pasišalina. Tad mes renkamės toliau. Sulaukę gėrimų, užsisakome karštus ir desertą.
Tada abiejų žvilgsniai nukrypsta į giros bokalus. Na tik pagalvokite, kaip reikia pasijusti moteriai, kai jai restorane girą patiekia ne taurėje, o bokale? Na, koks save gerbiantis restoranas nepasirūpins taurėmis šiam gėrimui? Bokalais stebėtis ilgai nereikėjo, greit visą dėmesį į save perėmė atkeliavusi ant stalo „Aštri jautienos“ sriuba. Pradėkime nuo to, kad patiekalai meniu turėtų reprezentuoti virtuvės šefą. O ši, geriausiu atveju, verta „dienos sriubos“ vardo. Gal geriau pasistengti klientą nustebinti sriubos skoniu, nei lėkštės dydžiu? Sriubą pakeitė karšti. Abu patiekalai galėtų vadintis tradiciniu virtuvės tinginių darbo pavyzdžiu. Garnyras be fantazijos. Tiek prie vištienos, tiek prie kiaulienos lygiai tos pačios šviežios daržovės. Net nepasivarginta jas kitaip sudėlioti. Aūūū, šefe, čia juk restoranas, ne sanatorijos valgykla, kur reikia vienu metu patiekti maistą begalei žmonių. Skonis lyg sriubos tęsinys… Be meilės, be entuziazmo. Taip sakant, valgyt galima, rekomenduoti, gink dieve, ne. Ir ko galima tikėtis iš mažyčio kiaulienos, ar vištienos gabalioko kai jį kepa ant griliaus? Sultingumo? Vargu. O žvelgiant į grybų padažą supranti, kad Lietuvos miškuose grybai baigia išnykti…
Na, bet visos mano viltys buvo sudėtos į desertą. Norėjau tikėti, kad morkų pyragas reabilituos virtuvę. Toks ir buvo pirmas įspūdis jį pamačius, kol nepradėjau jo ragauti. Toks jausmas, kad valgytum keptą pyragą iš kelias dienas taukuos mirkytų morkų. Pagalvojau, jei koks suvalkietis būtų užsisakęs šį pyragą, tai žmogelis būtų ilgai kankinęsis. Nes negi paliksi. O aš sau leidau tokią „prabangą“. Negi apkrausi skrandį sunkiu virškinimo darbu visai dienai.
Reziumė. Žiūrint į restorano pastatą įsivaizdavau su kokia meile žmogus jį statė ir įrenginėjo. O matydamas, kaip aplinka atrodo dabar, ir koks aptarnaujantis personalas, kokie „profesionalai“ virtuvėje darau išvadą, kad meilės ši vieta iš šeimininkų senai bėra mačiusi. Kaip aš sakau, žmonės perdegė ir paleido viską tekėti savo vaga, taip kaip teka šalia Nemunas. Gaila, kad turint restoraną tokioje gražioje vietoje, neskiriama jam atitinkamai dėmesio. Gražus peizažas trauks žmones tik atsigerti kavos ir grožėtis aplinka iš terasos, bet tik nevalgyti. Tad kol dar yra galimybė reanimuoti restoraną, verta tai daryti dabar, nes rytojaus gali ir nebūti…
Vertinimas: Interjeras – 8, Švara – 6, Aptarnavimas – 5, Maistas – 4. Viso: 23 balų (vidurkis – 5,75) Tad tik 3 nagučiai. Su pagarba, Riebus katinas