Kadangi nepriskiriu savęs prie Lietuvos turtuolių, tai vasarą leidžiu ne Atalijoje, o viename iš Lietuvos pajūrio miestų

Atėjus vasarai visi Lietuvos turtOliai išskrenda ilsėtis į Antaliją, na, o vargOliai lieka džiaugtis Lietuvos kurortais.

Kadangi nepriskiriu savęs prie tų turtOlių, ir dabar nepoilsiaujame viename iš Antalijos viešbučių su programa „viskas įskaičiuota“, ši apžvalga – iš mano gimtojo miesto Klaipėdos.

Klaipėdos senamiestis yra ta vieta, kurią mažiausiai keitė bėgantis laikas ir iš to išplaukusios statybinės invazijos. Nostalgija alsuoja kiekviena gatvelė, tad jei ši mano apžvalga prisidės prie senamiesčio gaivinimo, aš džiaugsiuosi.

Šį kartą sugrįžome ten, iš kur prieš porą savaičių išėjome dėl didelių kainų nieko net neužsisakę – tai „Senoji Hansa“. Apie tai aš užsiminiau rašydamas apie kitą Klaipėdos senamiesčio maitinimo įstaigą, įsikūrusią netoliese.

Jūsų žinutės, kuriose jūs mus smerkėte už tai, kad neragavę patiekalų apsisukome nuspėję, jog kainos ten didelės, privertė mane sugrįžti ir sudėlioti, taip sakant, taškus ant „i“.

Žinoma, jei būčiau turtOlis tai dabar gulėčiau Antalijoje prie kokio baseino ir gurkšnočiau nemokamą vietinių gamintojų birzgalą, kažkodėl vadinamą viskiu, ir į jūsų replikas nekreipčiau dėmesio.

Tad pradedame apžvalgą nuo meniu vartymo lauko terasoje, kai saulutė virš galvų, šokdama karščiu alsuojantį šokį, primena, kad vasara „eina“…

Meniu siūlomas didelis pasirinkimas – tai suprasite iš kelių jo nuotraukų. Kalbant apie tuos, kurie dirba šio restorano virtuvėje, galiu pasakyti: jei juos reiktų lyginti su kovos menų specialistais, galėčiau drąsiai teigti, jog jie turi būti įvaldę visas kovos meno šakas, norėdami apginti šią storą knygą, čia vadinamą meniu.

Spėju, kad mus aptarnavęs padavėjas dirba ne pirmą vasarą ir padavėjo darbą išmano gerai, nes jo padedami mes greitai išsirinkome patiekalus. Vienintelė „kliurka“, kurią jis, aptarnaudamas mūsų stalelį, padarė, buvo susijusi su apelsinų sultimis. Manau, kad padavėjas negali būti ekstrasensas, tad jei klientas užsako apelsinų sultis, jis privalo pasiteirauti, ar tas pageidauja gerti šviežiai spaustas, ar tiesiog pilstomas iš pakelių. Šiuo atveju padavėjas kažkodėl nusprendė, kad mes spaustų vietoje nenorėsime.

Visas kitas padavėjo aptarnavimas buvo be priekaištų. Pagal iš anksto su juo suderintą patiekalų eiliškumą ant stalo pirmiausia atkeliavimo jautienos karpačas ir dvejos salotos.

Skani buvo ne tik pati įžanga, bet ir spalvų gama, kuria buvo nusidažę patiekalai. Tai buvo lyg mažytė pasaka.

Salotos su sūdyta lašiša – 8,00€

Lašišos salotose labiausiai mane nustebino grūdėtųjų garstyčių padažas, kuris puikiai sujungė visus ingredientus lėkštėje.

Keptų burokėlių salotos su ožkų sūriu – 7,00€

Keptų burokėlių salotos su ožkų sūriu buvo lyg meno kūrinys, kurio nesinorėjo griauti šakutės invazijomis. Aš šias salotas vadinčiau vasaros gaiva arba vienu žingsniu iki vegetarizmo. Taip taip, būtent. Valgydamas šias salotas susimąsčiau, jog dėl tokių patiekalų galėčiau drąsiai pabūti vegetaru.

Jautienos carpaccio su balzamiko perlais – 11,00€

Bet čia atėjo karpačo testavimo eilė ir viskas stojo į savo vietas. Kaip netikėtai plūstelėjo, taip greitai ir išgaravo mintys apie vegetarizmą. Balzamiko ikrai ne tik puošė karpačą, bet ir, svarbiausia, suteikė sodresnio poskonio jautienai.

Kepta duona su sūrio padažu – 4,50€

Tarp užkandžių figūravo ir kepta duona su sūriu. Užsakiau ją specialiai, nes tai populiariausias patiekalas, spėju, ne tik šiame restorane, bet ir visoje Lietuvoje, ypač vasarą, kaip pagrindinė užkandėlė prie alaus. Duona šviežiai pakepta, o sūrio padažas patiektas atskirai.

Nemėgstu tų kompozicijų, kai sūrį užpila ant vakar keptos duonos ir pašildę mikrobangėje patiekia klientui, kuris 5 minutes džiaugiasi minkštute duona, o jai atvėsus, tampa ne tik neįkandama – net ir balandžiai, ją lesdami, susilaužo snapus. Tad jei kada gausite keptos duonos, aplietos sūriu, o duona bus minkšta ir sudribusi lyg virta – paskubėkite ją valgyti, kitaip po kelių minučių ji lyg vampyras, gavęs saulės spindulių, pakeis spalvą ir susitrauks pavirsdama akmeniu.

Žuvienė – 5,00€

Šiupininė sriuba – 4,80€

Po užkandžių atkeliauja sriubos. Jei kelių rūšių tirštoką žuvienę aš šiaip taip ir įveikiau vienas, tai iš šiupininės puodo kabinome keturiais šaukštais, bet taip ir nepasiekėme dugno.

Po tokios sočios įžangos būtų galima ir baigti dienos pietus, bet knietėjo paskanauti ir pagrindinių patiekalų.

Keista būtų, jei uostamiestyje užsakydami keturis patiekalus, tarp jų neįtrauktume bent vieno žuvies patiekalo. Kadangi tarp šaltų patiekalų jau buvo šmėstelėjusi lašiša, tai karštas patiekalas, pasiekęs mūsų stalą, šį kartą buvo otas. Katinienės nerimas, kad otas gali būti riebus, išgaravo po pirmojo kąsnio. O jei ir būtų pasitaikius riebesnė oto dalis, ją puikiai nusvertų juodieji ryžiai.

Oto kepsnys su juodaisiais ryžiais – 15,00€

Mėsainis su jautiena susilaukė kelių mano pastabų, dėl ko jis, pabrukęs uodegą, norėjo sprukti nuo stalo, bet jautienos paplotėlis buvo per daug skanus, kad jį būtų galima paleisti nesuvalgius. Tad trumpai apie pastabas mėsainiui.

Mėsainis su jautiena – 10,00€

Jei meniu rašoma, kad be jautienos mėsainyje figūruoja ir skrudinta šoninė, tada ją būtina skrudinti. Vien padėti ant grotelių tik tam, kad ant jos atsirastų karštų grotelių įspaudai, nepakanka. Reikia skrudinti tol, kol nuimant nuo grotelių šoninę žnyplėmis, ji išlaikys stangrumą ir nesulinks.

Bet iš kitos pusės žiūrint – šoninės nemažai, ir tai, kad ji nebuvo gerai apskrudusi, apsaugojo nuo papildomo kiekio kancerogenų, kurie susidaro patiekalą kepant grilyje.

Ir dar vienas akmuo į mėsainio daržą – tai gražgarstės. Jos kartoko skonio, ir tai, manau, žino visi. O kai jos prisiliečia prie karšto jautienos paplotėlio ir gauna karščio, tas jų kartokas poskonis sustiprėja. Tad, mano nuomone, per akis būtų buvę ir tiesiog salotų lapų, nes įdomesnių poskonių mėsainiui jau suteikė šoninė, padažas bei čederio sūris. Skani buvo ir bandelė, gerai apskrudinta, nesukrito valgant.

Ėriuko Rump steikas su žaliųjų pipirų padažu – 17,50€

Daugiausiai baimių turėjau užsisakydamas ėriuko kepsnį: ar negausiu kokio seno avino mėsos gabalo, kurį bandant kramtyti teks tąsyti po burną lyg vasarinę automobilio padangą. Paklausite – kodėl lyginu su vasarine padanga? Atsakau: jei lyginčiau su žiemine padanga, tada tai turėtų būtų seno ežio mėsa.

Juokas juokais, bet abejonės nepasitvirtino. Jau po pirmojo ėrienos kąsnio mėgavausi sultinga ir minkštute mėsa, patiekta su keptomis daržovėmis bei bulvių koše.

Veršienos kepsneliai baravykų padaže – 15,00€

Vieną jauniklį pakeitė kitas jauniklis – veršelis. Šitam net eilėraščių galėčiau prirašyti. Išties puikus derinys, taip sakant, klasika, tinkanti bet kuriai mėsai gardinti – tai grybų padažas. O jei padažui naudojami baravykai – tai jau aukštesnis lygis, o jei patiekale dar randi ir pjaustyto baravyko, tai tik patvirtina, kad užsisakydami veršienos kepsnelius baravykų padaže nesuklydome.

Desertai? Jų mes čia dar sugrįšime.

Žinau – vasara, ir jūs, gerbiami skaitytojai, aptingę, ilgų tekstų skaityti nebenorit, tad nesiplėsiu ir glaustai reziumuosiu.

Jei neklystu „Senoji Hansa“ gyvuoja apie 20 metų. Jei apsirikau – pataisykit komentaruose. Tie, kurie bent kiek yra susidūrę su kavinių ir restoranų veikla, pritars man, kad tai yra ilgas laiko tarpas. Ilgas ne tik išbūti ir nebūti prarytam didelės konkurencijos, bet ir išlikti įdomiems pastoviems klientams bei pritraukti naujų. Tai didžiąją dalimi priklauso nuo restorano vadovų, savininkų. Puikiai žinome patarlę: žuvis genda nuo galvos.

Nepakanka vien sudaryti darbuotojų pamainas ir pasirūpinti, kad virtuvės šaldytuvuose netrūktų produktų ar bare visada pakaktų gėrimų. Tai, manau, sugeba visi, bet ne visi išsilaiko restoranų verslo vandenyno paviršiuje nenuskendę 20 metų. Būtinas kasdienis dalyvavimas šiame versle. Sakau taip, nes žinau daug atvejų, kai restoranai bankrutuodavo vos jų šeimininkai užmigdavo ant laurų ir paleisdavo viską tekėti savo vaga.

Esu lankęsis čia prieš 10, o gal ir daugiau metų. Nebepamenu. Bet ir tada, ir dabar įspūdžiai panašūs. Skanus maistas, malonus aptarnavimas.

Suma čekyje už keturių asmenų sąskaitą, manau, adekvati. O žinant, kad mes valgėme Klaipėdos senamiesčio širdyje, o ne kokiame bažnytkaimyje, kainų temą galiu laikyti uždarytą. Tad prisimindamas apžvalgos pradžią noriu padėkoti sekėjams, kurie dėl šio restorano mane atako žinutėmis.

Vertinu restoraną „Senoji Hansa“ 5/5. Paminėtos mažytės pastabėlės, manau, pataisomos, šio restorano „laivo“ borte jos skylės nepramušė ir nenugramzdino jo balu žemiau.

Tad vasara tęsiasi, mes liekame Lietuvoje ir pažadame lietuvaičiams dar daug apžvalgų.