Užsukome papietauti į restoraną pamaryje – pasijutome lyg patekę į laidos „TV pagalba“ filmavimą

Retai, bet būna, kad atsisėdus rašyti apžvalgos apie kokią nors maitinimo įstaigą, gali aprašinėti gražų interjerą, platų meniu, aprašinėti patiekalus, kurių suvalgyta nemažai, bet kažko, kas „užkabintų“ skaitytoją, lyg ir nėra. Daugelis iš jūsų norite perskaityti istoriją, kažkuo panašią į pasaką, o išsamesnis patiekalų aprašymas domina tik vieną iš šimto.

Skubu jus nudžiuginti: ši apžvalga – iš tų, kurią pradėdamas rašyti pirmiausia pagalvojau – kaip į ją sudėti visa tai, ką teko patirti vieno apsilankymo metu?

Tad pradedu. Dreverna. Kaip joje atsiradome – dar viena linksma istorija iš serijos „Katinai išvažiavo pietų į Palangą, o atsirado Drevernoje“, bet ją pasiliksiu siauresniam rateliui.

Į „Skalviją“ užsukome gerokai po pietų, kai visi būna papietavę ir daugelis restoranų tradiciškai ištuštėję. Be mūsų terasoje dar sėdėjo vienas vyrukas, kuris gurkšnodamas alų apie kažką svajojo.

Tradiciškai kelios interjero nuotraukos, ir įsitaisome prie nuošalesnio stalelio.

Kai mums meniu atnešė visiems gerai žinoma laidos „TV pagalba“ viena iš vedėjų Sandra, mintyse atgimė kelios linksmos serijos, kuriose jai teko filmuotis.

O kai prie mūsų stalo priėjo vyrukas, kuris prieš tai užsisvajojęs gurkšnojo alų ir, spausdamas kumščius, nebyliai stovėjo minutę, o gal dvi, kurios man svarstant, ką jis darys toliau, virto valanda, net pagalvojau: gal čia slapta vyksta laidos filmavimas? Į mūsų prašymus pasišalinti vyriškis nereagavo, bet sureagavo į kelis Sandros sakinukus, po kurių jis greit nunešė savo pasturgalį prie savo stalelio ir vėl apsikabino alaus bokalą.

Aš maniau, tuo viskas ir baigėsi. Bet kol vartėme meniu, jis sugebėjo dar kelis kartus prisiartinti prie mūsų stalelio. Trečiąkart priėjęs jau bandė kažką bandė paporinti apie Visatą ir jos įtaką žmonijai.

Kadangi neieškau žodžio kišenėje, pajuokavau, kad esu iš tų, kurie tiki, jog žemė plokščia. Bet vos tai ištaręs supratau klydęs: vyriškio akyse išvydau džiaugsmą radus bendramintį.

O aš, supratęs, kad juokelis buvo priimtas už rimtą pinigą, vėl turėjau progą stebėti, kaip dar kartą palydėtas „gelbėtojos“ Sandros, jis nužygiavo Drevernos šaligatviu, ieškodamas sukalbamesnių pašnekovų.

Pažadėjau žmogeliui, kad už aktyvų trukdymą mums ilsėtis paviešinsiu jo nuotrauką. Tad pažadą tęsiu. O Sandros prašau: jei tai buvo slaptas laidos filmavimas, Katinų veidus paslėpti. Nesinori, kad mūsų atvaizdai būtų iškabinti visuose restoranuose su prierašu: su šitais atsargiau.

Likę be įkyraus „dėdės“ galėjome labiau susikaupti meniu tyrinėjimui. Pirma, kas kaip tikram lietuviui krito į akis – tai kainos. Vartant meniu jos pasirodė DIDELĖS.

Bet negi sukoręs tokį kelią atsistosi ir išeisi? Tad nusprendžiame pirmiau užsisakyti dvi lėkštes sriubos, o jei jos bus vertos pinigų, užsisakyti ko nors daugiau.

Kai ant mūsų stalo atsirado dvi sriubų lėkštės, maža to – prie „Čili“ sriubos dar ir lėkštė duonelės, užkeptos sūriu, o tai pagal kiekį lyg ir atskiras patiekalas, pirminės abejonės dėl kainų susprogo lyg muilo burbulus.

Jautienos čili troškinys – 9,00€

Fotografuodamas sriubų lėkštes mintyse bandžiau įsivaizduoti, kokio didumo yra „Firminė Skalvijos namų žuvienė“ už 12,00€. Vienintelė mintis, kuri kilo – didžiulis metalinis puodas, kuriame žuvienė buvo verdama virš laužo.

Suvalgęs tiršta „Čili“ sriubą ir su Katiniene pasidalijęs tik viena sūriu užkepta duonele, aš jau buvau sotus. Panašiai jautėsi ir Katinienė, pasirinkusi šviežių daržovių sriubą iš dienos meniu.

Dienos sriuba – 3,00€

Bet mane, kaip kazino žaidėją, kuriam „paėjo“ korta, ir po pirmojo statymo jis laimėjo, apėmė noras įsitikinti, ar su visais patiekalais čia taip pat gerai.

Tad užsakome kelis užkandžius ir, norėdami įtikti komentatoriams, renkamės dar ir pagrindinius patiekalus. Gal jų ir nebereikėtų, bet jei po apžvalga neperskaitau bent vieno komentaro – „kur jums tiek telpa“ – ramiai neužmiegu, žinodamas, kad apžvalga heiterių nebuvo tinkamai įvertinta.

Tad silkė su karštomis bulvėmis, sūrio spurgytės ir alyvuogės.

Skalvijos namų marinuotos alyvuogės – 8,00€

Alyvuogės skanios ir puikiai tiktų prie kokio vyno, bet mums jos visai puikiai derėjo ir prie stalo vandens.

Silkių filė – 7,00€

Silkė su karštomis bulvėmis buvo dar vienas patiekalas iš serijos „kur tiek sutalpinti“. Vien prie jos patiektos poros šimtų gramų grietinės užtektų primaitinti kelis heiterius, o kur dar silkė…

Daug kur užsisakau silkės su karštomis bulvėmis ir niekada nesitikiu kokio tai įdomesnio patiekimo. Bet „Skalvijoje“ man patiko visa kompozicija. Pomidorai su agurkais ne riekelėmis suguldyti į simetriškas eilutes, o suberti į kauburiuką, kuris buvo apšlakstytas „chimi churi“ padažu. O kompoziciją vainikavęs virtas vėžiukas buvo lyg vyšnelė ant torto.

Spurgos su sūriu – patiekalas, kuris populiariausių užkandžių penketuke po keptos duonos su sūriu veikiausiai užima antrąją vietą. Tad nors ir kokios skanios buvo tos mažutės sūrio išdaigos, visų įveikti mums nepavyko – ant stalo atkeliavę pagrindiniai patiekalai irgi norėjo rasti vietos mūsų pilvuose.

Naminės sūrio spurgos – 6,50€

Kur buvęs kur nebuvęs, lyg nujausdamas, kad reiks įvertinti, kaip iškeptas antrekotas, prie mūsų stalo atsirado juodas šuniukas. Vien parodyti jam atpjauto mėsos gabalo neužteko – teko juo ir pasidalinti.

Pyko Katinienė ir neleido, bet koks aš būsiu Katinas, jei su šunim nedraugausiu.

Sausai brandintos angus jautienos steikas – 26,00€

Gera idėja padažą prie kepsnio patiekti ant atskiros lėkštutės. Tai galimybė perkėlus mėsą iš pagrindinės lėkštės ją pjaustyti neišvartant kitų ingredientų.

“Vienos šnicelis” veršienos nugarinės karbonadas – 16,50€

Bandžiau Katinienę įkalbėti pasidalinti su mūsų naujuoju draugu „Vienos šniceliu“, bet į tai sulaukiau tik pikto žvilgsnio. Suprask – tau paskanauti duosiu, bet su šunim dalinkis jautienos kepsniu.

Ne tik pagrindiniai patiekalai, bet ir visi kiti prieš tai valgyti buvo iš serijos: mėgstate skaniai ir daug pavalgyti – nepatingėkit atvažiuoti iki Drevernos į „Skalviją“. Apsivalgymas garantuotas.

Man, mėgstančiam silkę, šis patiekalas atstojo desertą, bet Katinienė, norėdama paskaninti kavą kokiu desertu, užsisakė dienos desertą – tiramisu.

Dienos desertas – 6,00€

Mano nebyliame žvilgsnyje ji įžvelgė klausimą: kur tau tilps, ir į tai atsakė: vakare eisime pasivaikščioti – sudeginsime kalorijų perteklių.

Nežinau, kaip su tuo pasivaikščiojimu, bet po tokių pietų aš norėjau vieno – miego. Ir jei ne lietuviški orai, lydimi lietaus, būčiau kur šalia terasos po medžiu susiraitęs pokaituko.

Reziumuoju. Džiaugiuosi, kad įžanga į artėjančią vasarą, kurios metu ieškosiu panašių perliukų, nenuvylė. O palikdamas 5/5 vertinimą įrodantį lipduką, drąsiai galiu rekomenduoti šią maitinimo įstaigą visiems. O jei dar nusišypsos laimė, ir jus aptarnaus Sandra su Viktoru, spėju, bus linksma, kaip ir mums. Nes juokeliai liejosi kas kartą jiems priėjus prie mūsų stalo.

Nuoširdus ačiū virtuvės darbuotojams už idėjas ir pastangas papuošti kiekvieną patiekalą. Mes patiekalus pradedame valgyti akimis, o čia kiekvienas patiekalas atrodė patraukliai.

Na, ir tas dėdė, apsilankymo pradžioje vis vaidenęsis prieš mus, prisiminimuose išliks kaip linksmas nesusipratimas. O jei dar artimieji jam parodys šią apžvalgą, gal ir noras kabinėtis prie žmonių išnyks.

P.S. Sandros veidas pamačius lipduką buvo panašus į tų žmonių, kurie, atidarę duris, išvysta ją pačią, sakančią jog ji iš „TV pagalbos“. Neši patiekalus, juokauji, ir tik atsiskaitymo metu sužinai, kad aptarnavai Riebų katiną…