Naujame kurorto restorane papietavę gavome 90 eurų sąskaitą: štai kokia buvo mūsų reakcija

Šios apžvalgos neturėjo būti, nes pirma, ką pagalvojau išėjęs iš restorano – kad apie šią vietelę geriau nerašyti, pasilaikyti ją sau. Bet prisiminęs savo misiją – nešti jums žinią ne tik apie blogus, bet ir apie puikius restoranus, kuriais galime didžiuotis, sėdu rašyti apžvalgos.

Tad jums apie ją papasakosiu tik su viena sąlyga: pažadėkite, kad pasinaudoję mano rekomendacija niekam apie šį restoraną nepasakosite, ir tai bus mažytė visų mūsų paslaptis.

Tad tik sulaukęs jūsų visų tylėjimo įžadų pradedu restorano apžvalgą.

Pradėkime nuo to, kad šis „Namų restoranas“ įsikūręs Birštone, kurio pagrindinė gatvė šiuo metu perkasta, bet tai mums nesudarė didelių sunkumų patekti į restoraną.

Išsirinkome vieną iš staliukų lauko terasoje, juolab, kad danguje karaliavusi saulutė lepino šiltais spinduliais.

Terasos kamputyje besipuikuojančios palmės priminė vieną Palangos ponią, dėl didelės meilės šiems augalams net pramintą palmių karaliene. Jei reikės, šio restorano savininkai artėjant žiemai susiras ją ir gaus kelias rekomendacijas, kaip prižiūrėti palmes, kad atėjus pavasariui neiškeliautų Anapilin ir nereikėtų užsakinėtų viešų atlaidų visuose TV kanaluose ir portaluose.

Gražios ne tik lauko terasos, bet ir restorano vidinės erdvės. Jos ženkliai mažesnės, bet jaukiems rudens ar žiemos vakarams praleisti ir išgerti puodelį kavos ar arbatos, suvalgyti kokį desertą puikiai tiks.

Na, o vasarą – tik terasa.

Meniu – toks, koks ir būdingas restoranams, tilptų ir A4 formato lape, bet tuo pačiu – ir pasirinkimas platus. Be žuvies ar jūros gėrybių, paukštienos, kiaulienos ir jautienos patiekalų vietos jame rado ir ravioliai ar makaronai.

Pirmą pažintį su virtuvėje gaminamu maistu mes pradėjome nuo vadinamojo „šefo komplimento“. Padavėja paminėjo, kad jautienos tartaru svečiai vaišinami restorano atidarymo proga. Noriu tikėti, kad tai sakydama ji suklydo, ir kad panašūs „šefo komplimentai“ išliks ir ateityje, nes jei bus kažkas panašaus į mums patiektą puikų jautienos tartarą, aš norėsiu sugrįžti jau vien dėl jo.

Po to mūsų stalą pasiekė kreminė jūros gėrybių sriuba ir tuno tartaras. Jei būčiau žinojęs, kad šefo komplimentas – tai jautienos tartaras, greičiausiai tuno tartarą būčiau iškeitęs į varlių kojytes. Bet taip galvojau tik kol neparagavau patiekalo. Mėgstate tuną? Tada šio tartaro privalote paskanauti.

Tuno tartaras – 8,95€

Prieskoniais neužgožta šiek tiek salstelėjusi žuvis su mažyčiais avokado fragmentais pasakiškai nugulė pirma ant skrudintos duonelės, o vėliau ir į skrandį…

Kreminė jūros gėrybių sriuba – 4,95€

Malonios staigmenos manęs laukė ir pakabinus pirmą šaukštą sriubos. Kreminė jūros gėrybių sriuba dvelkė švelnumu, o parūkytos jūros gėrybės suteikė joms sodresnio poskonio. Išties savitas sriubos skonis, kurio dar neteko sutikti.

Prisipažinsiu – po geros, net labai geros kelių patiekalų įžangos su baime laukiau pagrindinių patiekalų. Jei dėl lašišos kepsnio didelių baimių neturėjau, nes iškepti lašišą – nieko sudėtingo, tai kur kas labiau nerimavau dėl jautienos didkepsnio. Tikrai nesinorėjo gauti pensinio amžiaus jautienos gabalo, kurį bandydamas pjaustyti taip brūžinčiau peiliu, kad priminčiau nevykusio smuikininko pasirodymą.

Žinoma, kad už 24,50 euro būtų galima nupirkti 5 kg kiaulienos ar vištienos, ir dar drąsiai bulvių maišas išeitų. Arba užsisakyti kepsnį restorane. Kaip supratote iš nuotraukų, aš pasirinkau antrąjį variantą.

Tad vos ant stalo pasirodė pagrindiniai patiekalai, pirma, ką padariau – suleidau į kepsnį šakutę ir brūkštelėjau per mėsą peiliu. Ir čia aš galutinai ištirpau. Minkštutėlis kepsnys be didelio vargo pasidalino į dvi dalis, per jo kraštelį tekėjo česnakinis sviestas, ir tai buvo toks grožis akims, kad net nepajutau, kaip sau prisiekiau, kad dar mažiausiai 10 metų neišsižadėsiu mėsos. Puikiai tiko ir dvi milžiniškos krevetės, prigulusios ant kepsnio.

Mėgaudamasis juo stebėjau, kokius atradimus man demonstruoja Katinienė, prieš save pasidėjusi marinuotos lašišos kepsnį. Jai nuostabą sukėlė lėkštėje su žuvimi patiekti ir kepinti čiorizo dešros kubeliai. Bet ta nuostaba išgaravo, vos ji paskanavo to derinio. Lašiša, spėju, kepta ne tiesiogiai virš kaitros, nes apskrudimai minimalūs, o pati žuvis – neišsausėjusi. Vienintelės, kas mano akiai toje lėkštėje nesižiūrėjo – bulvės. Ne dėl to, kad Katinienė jų nevalgo, bet, mano subjektyvia nuomone, rieboka lašiša bei jai talkinanti čiorizo dešra būtų labiau derėjusi kompanijoje su kokiomis kruopomis, nes apkeptos bulvės buvo riebokos. Galėčiau lažintis, kad net ir grikiai būtų gerai asistavę tai kompanijai.

Po pagrindinių patiekalų tradiciškai eina kas? Taip, teisingai – desertai. Katinienė jau nuo pat pradžių užsisakė gaivaus mangų skonio pyrago. O aš pasilikau meniu ir desertą rinkausi jau po suvalgytos sriubos, tartaro ir kepsnio.

Taip taip, jūs ir vėl teisūs: kur jam tiek telpa. Tad tą minutę vartydamas meniu ir galvodamas, kokį desertą man užsisakius, lyg nugirdau jūsų abejones mano gebėjimu mėgautis maistu. Tad net nepastebėjau, kaip iš desertų skilties peršokau prie karštų ir pasirinkau vyrišką „desertą“ – BBQ šonkauliukus.

Gaivus mango skonio sūrio pyragas – 5,50€

Neilga pauzė, ir Katinienė mėgaujasi pyragu, o aš nuiminėju nuo kauliukų mėsą.

Mangų skonio pyragas, pasak Katinienės, išties atitiko savo pavadinimą – buvo gaivus, minimaliai saldus, subalansuoto skonio. Tikiuosi, perdaviau žodis žodin jos atsiliepimus apie šį trikampį gražuolį, pasidabinusį aviečių šerbetu.

Kiaulienos šonkauliukai – 13,50€

O apie šonkaulius galėčiau pasakyti, jog jie sultingi, gera salstelėjusi glazūra, kurios skonį įdomiai pakeitė ant šonkaulių užbarstytos juodgrūdžių sėklos. Jos saldžiam padažui suteikė šiek tiek kartumo ir svogūnų poskonio. Nes jei ne tai, būčiau sakęs, kad šonkauliai iškepti lyg pas mane namie kepsninėje. O kad aš moku kepti skanius šonkaulius, jokia čia ne naujiena tiems, kurie seka mano puslapį ir mato jame pateikiamus receptus.

Liūdniausia dalis – tai sąskaitos apmokėjimas. Tikrai negaila tų tądien išleistų 90 eurų kartu su arbatpinigiais. Pripažinsiu – yra vietų, kurios interjeru, maistu bei aptarnavimu yra to vertos ir būtent tokių aš ieškau, ir apie tokias man maloniau rašyti, nei kažką gėdinti rodant prastus darbo vaisius.

Per dideles liaupses patiekalams pamiršau paminėti tą dieną dirbusias padavėjas. Puikus duetas, kurio abi narės mato ne tik savo stalelius, bet ir, jei reikia, prižiūri kolegės bei nurenka nešvarius indus. Taip turi dirbti profesionalai ne tik restoranuose bet ir visose maitinimo įstaigose, jeigu nori gauti arbatpinigių. Matyti ne tik konkretų stalelį, kurį aptarnauji, bet ir stebėti visą salę, visus stalelius, net jei jie ir ne tavo.

Baigdamas apžvalgą paminėsiu tik kelis pastebėjimus, kurie nesutrukdė man šio restorano įvertinti 5/5.

Tai smulkios detalės, kurios užkliuvo man ir mano skonio suvokimui.

Pirma – tai minėta lašiša ir prie jos patiektos bulvės puselės. Vis tik reziumuodamas manau, kad kruopos arba net apkeptos daržovės šiam patiekalui tiktų labiau.

Antra – tai prie šonkaulių patiektos šaldytos gruzdintos bulvytės. Kažkaip anksčiau to nesureikšmindavau, kol viešėdamas Amerikoje ir valgydamas greitojo maisto restorane „Five guys“ nepamačiau, kaip specialiu aparatu pjaustomos ir gruzdintuvėje kepamos bulvytės. Tad jeigu šaldytų pusfabrikačių sugeba nenaudoti greitojo maisto restoranai, tai sugebėti turi ir „Namų restoranas“, o kad sugeba, įrodė man prie kepsnio patiektas superinis bulvių terinas.

Palinkėsiu ne tik šiam restoranui, bet ir visam Birštonui geros ir poilsiautojais gausios vasaros bei saulėtų, nelietingų dienų.

Šiam kartui tiek – keliame sparnus į vasaroti pradedantį Lietuvos pajūrį.