Griebiau jautį už žandų

Kadangi mums Katinams nagai yra ne tik įrankis apsiginti nuo įkūrių žmogelių mėgstančių paglostyti mus prieš plauką, bet ir dalis mūsų grožio, tad kartais tenka lydėti Katinienę šių grožio procedūrų (aš asmeniškai grąžinu nagus į palangę ar parketą). Tad atsidūręs Akropolyje renkuosi kavos puodelį kavinėje, ir tai man mieliau nei slampinėjimas po parduotuves. Prisėdu restoranėlyje “Sugamour”, kuris mano akiai nėra masinės psichozės uždaužytas restoranas su prie jo nusidriekusiomis eilėmis alkanų tautiečių ir salėje tvyroja tokia ramybė, kuri susilieja į vieną ramią visumą. Manau tai yra tai, ko reikia kavos puodeliui išgerti. Bet tai mano pastebėjimai ir jie, gink Dieve, neturi sutapti su heiterių. Prisipažinsiu, visada maniau kad “Sugamour” tai restoranėlis, kuriame geriausiu atveju galima atsigerti skanios kavos ir suvalgysi kokį desertą, bet pasirodo klydau.

Vartydamas meniu supratau, kad jie turi ir nemažą salotų, sriubų, antrų patiekalų pasiūlą. Jei nebūtų mano akys užkliuvusi už patiekalo “jaučio žandai” tai pusryčiai ir būtų pasibaigę kavos puodeliu, na gal dar desertu, bet kaip aš galiu atsispirti tokiam delikatesui kaip jaučio žandai?

Čia kaip moterims pamačiusioms iškabą “ nuolaidos iki 70%” neįmanoma praeiti pro drabužių parduotuves. Žodžiu, turime visi savo silpnybių, manosios – maistas. Tad grįžtu prie klausimo: kokie jūsų pusrytukai ir ar leistumėte sau tokius sočius pusryčius, kokiais pasimėgavau aš? Tiesa, jaučio žandai buvo gan vykę, neslėpsiu yra tekę valgyti ir skanesnių, labiau biresnių, bet jie ir nebuvo tokie, kurių nenorėčiau pakartoti. Tad jei mėgstate patampyti jautį už žandų, tai galite padaryti jaukioje aplinkoje “Sugamour” restoranėlyje.