Restorane paragavome barščių už 4,49 euro: „Tik du dalykai juos skiria nuo valgyklinių“

Druskininkai. Jau ne pirmą kartą paklausę rekomendacijų papuolame ten, kur geriau būtų net neiti, o mes sugebėjome net pabandyti pavalgyti.

Turime gausią ir kupiną aktyvių narių grupę feisbuke „Maitinimo įstaigos – atsiliepimų knyga“, tad ieškodami, kur papietauti Druskininkuose, visų pirma peržiūrėjome ten pasiūlytas rekomendacijas.

Daugiausia gerų atsiliepimų palikta apie dvi Druskininkų maitinimo įstaigas: „Velvetti“ ir „The House“.

Tad kelios minutės, ir mes jau miname „Velvetti“ slenkstį. Nežinau, kiek kova su Corona pakoregavo šio restorano interjerą ir ar iki jos čia buvo serviruojami stalai, bet pirmasis įspūdis – kaip užėjus į kokio bažnytkaimio geležinkelio stoties bufetą.

Vienintelis staliukas, kuris padavėjui pasirodė jaukus – tai toks iš kelių dalių, įgrūstas į nišą su langais. Ten prisėdęs pasijustum taip pat jaukiai, lyg sėdėdamas pas babytę daugiabutyje jos įstiklintame balkone.

Bet pas babytę bent ant palangių auga pomidorai ar saldžiosios paprikos, o čia nieko… Tad nors ir kiek gerų komentarų buvo perskaityta apie šios virtuvės maistą, likti čia pietauti nesinorėjo. Maistą pirkti ir neštis į viešbutį minties taip pat atsisakėme, nes turėjome dar vieną rekomendaciją – „The House“.

Važiuodami link antrosios kavinės aptarėme skurdžią šio miesto verslininkų fantaziją kuriant pavadinimus maitinimo įstaigoms. Toks jausmas, kad lietuvių kalbos žodžiai skirti tik mužikams.

Pažvelgę į „The House“ kavinės fasadą net neįtarėme, kad užsukus į vidų mūsų laukia panašus vaizdelis, kaip ir prieš tai aplankytame restoranėlyje. Nors jei geriau pagalvojus – čia vaizdelis dar tragiškesnis.

Jau hole mus pasitinka tokia betvarkė, kokia gali pasididžiuoti tik viengungis, pas kurį porą kartų per metus atvyksta mama aptvarkyti jo būsto. Kam prie įėjimo sudėtos statinės ir dėžės su tuščia tara? Ką jos simbolizuoja? Kad turite alaus ar kad prie maisto būtina pasiimti mineralinio vandens? Viduje neprisėdome, nesinorėjo prisėsti ir lauko terasoje.

Sako, katinai turi gerą nuojautą – jei katiną į naujus namus įleisite patį pirmą, ir jis susirangys kokiam kampe, ten statykite lovą. Tokios vietos, kur norėtųsi susirangyti terasoje, mes irgi neradome. Jokio jaukumo, o ją apgaubęs ilgą gyvenimą menantis tentas tik sustiprino nejaukią atmosferą.

Kadangi tai jau antra vieta, o tušti skrandžiai reikalavo maisto, nusprendžiame likti. Nes labai jau visi gyrė šios kavinės maistą.

Meniu – lyg nelietuviško pavadinimo tęsinys – orientuotas į šiuolaikiškus meniu, kuriuose be mėsainių ir grilio patiekalų būtinai turi būti midijų. Anksčiau retai kur galėdavai rasti midijų, dabar šių jūros gėrybių neišvydęs meniu aš net nustembu. Nes tas mados vaikymasis toks savas daugumai Lietuvos maitinimo įstaigų, kad jau norisi vemti nuo to, kaip nėra išskirtinumo.

Pirmą kartą užsukęs į restoraną niekada neužsisakau midijų. Jų skanauju tik užsukęs kitą kartą, ir tik jei prieš tai skanauti patiekalai paliko gerą įspūdį. Tad šį kartą apsiėjome be šių jūros gėrybių.

House barščiai – 4,49 eur.

Maistas. Du dalykai kurie skyrė „House barščius“ nuo valgyklinių – jų pavadinimas ir kaina – 4,49 euro. Valgykloje burokėlių sriubos, kuri kainuoja iki 1 euro, niekas nebando sureikšminti skambiu pavadinimu, nes tai pigiausių daržovių sriuba. Pastebėjote, aš šios burokėlių sriubos net nevadinu barščiais, nes, manau, visi žinote, kad barščiai turi būti daug tirštesni, juose turi būti mėsos gabaliukų. Jei būčiau išgaudęs į sriubą ant grietinės užmestas ne pirmos jaunystės smulkintas petražoles ir nufotografavęs sriubą taip, kad nesimatytų lėkštės kraštų, būčiau galėjęs ją drąsiai jums pateikti kaip vienos iš ligoninių maistą.

Trinta baravykų sriuba – 3,39 eur.

Trinta „Baravykų“ prieš tai minėtus barščius lenkė tuo, kad ji kažkodėl kainavo pigiau (3,39 euro). Sprendžiant iš pavadinime minimų baravykų ir žinant jų kainą, to negalėjo būti. Tačiau sriuboje išties jautėsi baravykų skonis. Tad po sriubų kol kas tik su liūdesiu veiduose laukėme pagrindinių patiekalų.

Pamiršau paminėti, kad užsakant pagrindinius patiekalus, vartant meniu viską reikią susirinkti pačiam: mėsą ar žuvį, tada daržoves, bulves ar ryžius ir dar pasirinkti iš kelių padažų. Viskas turi savo kainą. Tad kai nužvelgi mėsos ar žuvies kainas, pirmas įspūdis, jog tai nebrangu, o sudėjęs visą patiekalą, gauni jau visai kitą, daug didesnę kainą.

Pradėkime nuo Katinienei patiektos lašišos. Prie žuvies ji norėjo tik daržovių, tad ją labai nustebino tai, kad daržovės buvo patiektos padažinėje. Tarp kelių salotos lapų buvo kelios skiltelės ridikėlio, agurko ir vyšninio pomidoro. Koks tai turinys, pamatysite vienoje iš nuotraukų – Katinienė specialiai išvertė viską į lėkštę, kad būtų galima geriau parodyti šio patiekalo absurdiškumą.

Žinoma, kad Katinienė apie tai pasakė padavėjai, kuri be jokių priekaištų neilgai trukus iš virtuvės atnešė kitą indelį salotų. O ko priekaištauti, jei klientas akivaizdžiai teisus?

Dar viena nuotrauka – aliejus indelyje. Jūs ten jį iš laistytuvų pilate, kad jo taip neapskaičiuojate? Juo salotas galima buvo užsigerti.

Valgydamas savo kepsnį aš gailėjausi, kad dėl savo hobio keliauti vis per naujas maitinimo įstaigas taip kankinu savo skrandį. Jei ne šis hobis, mes dabar būtume valgę „SPA Vilnius“ restoranėlyje, kuris dar nei karto mūsų nenuvylė. Bet dabar tenka sėdėti ir bandyti padaže atgaivinti ryškiai perkeptą sprandinės kepsnį.

Sudėjus visus priedus, mano kepsnys kainavo 10 eurų, bet jis buvo vertas tik to, kad grąžinčiau jį atgal į virtuvę. Kur tas išskirtinumas? Kur tas virėjų meistriškumas? Nesugebėjime iškepti kiaulės sprando, o gal „mandrumu“ jie pasižymi gruzdindami šaldytas bulvytes? O gal salotų mišinys išskirtinis?

Vertinu silpnu 2/5. Nes nei interjeras, nei maistas, nei mus aptarnavusi padavėja nepridėjo nei balo.

Liūdna kai buvimas pagrindinėje gatvėje leidžia taip apsileisti ir egzistuoti tik iš to, jog poilsiautojai vis tiek pirma užsuks pas jus. O kai orientuojiesi vien tik į naivius poilsiautojus, o ne į stabilumą, rekomendacijas ar pastovius klientus, tai gali gaminti bet ką ir bet kaip. Druskininkai poilsiautojus traukė ir trauks, tad tokioms maitinimo įstaigoms bankrotas negresia. Nesuvokiu, kas gali tokias vietas rekomenduoti ir kam čia gali būti jauku ar skanu?

Negi atidarant maitinimo įstaigą pakanka pasikviesti gerą virtuvės šefą, kuris sudarytų meniu, ir tam atiduoti didžiąją dalį pinigų? O kur lėšos interjerui? Taip, gal yra tokių, kurie prisėstų bet kur – svarbu skaniai pavalgyti, bet mes ne tokie.

Gal tą dieną virėjos buvo susirgusios, ir maistą gamino salės darbuotojai? Bet kokiu atveju – mūsų tos dienos įspūdžiai buvo tokie. Mes nelinkę vynioti į vatą, gal dėl to ir pasivadinome katinais, o ne šunimis, nes už kaulą uodegos nevizginame ir bet kur nevalgome, tuo labiau – netylime blogai pavalgę ir jokiu būdu nebegrįžtame.