Po graudžiai juokingos viešnagės restorane kilo klausimas: ar tai normalu?
Paskutinį kartą Šilutėje teko lankytis daugiau nei prieš metus. Tą kartą mes pietavome bare „Klumpė“ ir pietumis likome patenkinti. Tad panašių įspūdžių tikėjomės ir iš šio vizito – važiavome ne bet kur, o į pačių šilutiškių rekomenduotą restoraną „Rambynas“.
Restoranas įsikūręs miesto centre, antrame aukšte virš maisto prekių parduotuvės. Kelios salės pietaujantiems, atskirta zona vaikų žaidimams, žodžiu, pasirūpinta ir valgančiais, ir jų pavalgiusiomis atžalomis…
Įsitaisome prie lango ir pradedame vartyti meniu. Iš pirmo žvilgsnio įdomiai ir gražiai pateiktas meniu kuo toliau skaitant tuo labiau kėlė juoką. O labiausiai juokėmės iš meniu dalies, pavadintos lietuviška virtuve. Bandau prisiminti, kuriais metais prie lietuvių virtuvės patiekalų buvo priskirtos Cezario salotos, prancūziška svogūnų sriuba, midijos, mėsainiai… Džiaugiuosi, kad šis meniu parašytas lietuvių kalba, nes jei užsuktų koks italas ar prancūzas, kavinės darbuotojams ilgai reiktų aiškinti, kaip lietuvių virtuvė restorane „Rambynas“ praturtėjo jų šalių patiekalais…
Po lietuvių virtuvės patiekalų meniu sekė kinų virtuvės patiekalai. Kadangi skaitytojai, rekomendavę šį restoraną, minėjo, kad kiniški patiekalai čia skanūs, į bendrą užsakymą norėjosi įtraukti ir kažko azijietiško. Pavartėme meniu, pasidžiaugėme naujais patiekalais praturtėjusia lietuvių virtuve ir sulaukę padavėjos dėmesio pradėjome dėlioti užsakymą.
Kiek nuliūdino žinia, kad kiniškų patiekalų paragauti neteks – pasirodo, virėjas kinas atostogauja. Liūdna, kai trečdalį meniu sudaro kinietiški patiekalai, o kad jų nepavyks paragauti, sužinai tik viską išstudijavęs ir padavėjai priėjus priimti užsakymo. Ar tai normalu restorane? Tikrai ne.
Bet džiugu bent tiek, kad lietuviškos virtuvės patiekalų šiame restorane gausu, ir pasirinkti išties yra iš ko. Katinienė, kaip ir visos moterys, rinkosi vieną, po to persigalvojo kitą. Ir kai padavėja nubraukė užsakytą sterko kepsnį, man parūpo, ant ko ji rašo. Nustebau pamatęs, kad mūsų užsakymą ji rašė tiesiog ant delno. Situacija buvo graudžiai juokinga: vadina save restoranu, o užsakymas priimamas tokiu būdu…
Mergina net neslėpė, kad pamiršo užrašų knygelę prie baro, o baimė pamiršti užsakymą padiktavo tokią išeitį. Džiaugiuosi, kad ji nebandė prisiminti užsakymo – gyvenime esu matęs tokių kuriozinių situacijų, kai padavėjai „pjauna į lankas“, nešdami užsakymą iš „galvos“… Tad delnas, kai nepasitiki savo gebėjimais įsiminti, – geriausias sprendimas.
Kol mes aptarinėjome šiuolaikinį delninuką, kita padavėja atnešė sultis – pomidorų ir apelsinų. Ji ne tik nepaklausė, kam kurios – tiesiog padėjo jas ant krašto stalo ir nuėjo. Nespėjau net pasakyti, kad mes užsakėme ką tik išspaustas apelsinų sultis.
Kai po kelių minučių pro šalį prabėgančios padavėjos pasiteiravau, kodėl sultys nenatūralios, sužinojau, kad ne tik virėjas kinas, bet ir savininkai atostogauja, tad apelsinų nėra.
O pasiteirauti, ar klientas sutiks gerti sultis iš pakelių šiame restorane matomai nepriimta. O kam vargintis kai gali sprendimą už klientą priimti pats?
Dažnai rašydamas apžvalgas aš paliečiu maitinimo įstaigos statusą, o „Rambynas“, pasivadinęs restoranu, privertė šią temą labiau pagvildenti.
Praėjus gal 15-20 minučių buvo atnešta lėkštė rūgštynių sriubos, ir taip pat padėta ant stalo krašto. Niekam ne tik nebuvo įdomu, kas ją valgys, bet net nebuvo įdomu, kad užsakėme dvi sriubas. Šiame restorane padavėjai nežino elementarių taisyklių, kad patiekalai patiekiami kartu.
Kadangi sriuba buvo vos vos šilta, pasiūliau Katinienei nesidrovėti ir pradėti valgyti vienai, nes laukiant, kol atneš sriubą man, jai patiekta išvis būtų atšalusi.
Taip ir būtų nutikę, nes mano užsakymas atkeliavo dar po gerų 5 minučių.
Rūgštynių sriuboje pasigedome pačių rūgštynių, ji buvo šalta ir labiau priminė marmalą.
Bet va raugintų kopūstų sriuba – atvirkščiai, galėjo pasigirti tik pačiais kopūstais. Jei ne tas mažytis parūkytas šonkauliukas, tai būtų tik virti rauginti kopūstai. Abejoju, ar kas bandė ją paskaninti kokiais kepintais spirgučiais.
Žodžiu, pirmieji įspūdžiai nekokie, tad visas viltis sudėjome į antruosius patiekalus tikėdamiesi, kad jie reabilituos šio restorano virtuvę. O tai jiems turėjo pavykti, nes aš užsisakiau čia populiariausią kepsnį „Rambynas“. Kaip patikino, jį man rekomendavusi padavėja, jis dar nė vieno kliento nenuvylė. Tikėjausi, kad ir cepelinų laukianti Katinienė bus tinkamai pasirinkusi, nes žemaičiai moka gaminti bulvinius patiekalus. Tad galima reabilitacija mes tikėjome, kol ant stalo nebuvo atnešti antri patiekalai.
Juos padėjusi padavėja taip greitai pasišalino, kad mes net nespėjome nustebę ką ir pasakyti.
O kaip nebėgsi, kai ant stalo padedi cepelinus, iš kurių vienas greičiausiai virtuvėje bus iškritęs ant žemės arba jį gaudydama puode virėja prismeigė kiaurasamčiu. O kad viską užmaskuotų, šliūkštelėjo į lėkštę viralo, kuriame virė cepelinai ir dar apliejo riebiu miltiniu padažu. Žodžiu, tas grožis ilgai stovėjo prieš akis, kol pagaliau atsitokėjęs nuėjau ieškoti padavėjos…
Ilgai įtikinėti, kad tai nevalgoma, nereikėjo. Pakako poros frazių, kad taip cepelinų nepatiekia net valgyklose, o čia restoranas, ir kad šio cepelinų „troškinio“ mes atsisakome.
Padavėja su lėkšte dingo virtuvėje, taip pat nunešdama ir prašymą padažą pakeisti grietine ir spirgučiais.
Atnešti cepelinai buvo nesužaloti arba, kitaip tariant, sužalotasis praplyšusiu pilvu gulėjo nugara į viršų, slėpdamas besprūstančią maltą mėsą lauk. Bet tai buvo jau daug geriau, nei prieš tai matytas vaizdelis. O ir padažas buvo supiltas į indelį, kur jis sąžiningai pasakius ir liko nepaliestas…
Galėčiau kabinėtis prie tarkių, prie mėsos, bet jau pakankamai pažeminau cepelinus aptarinėdamas jų išorę, tad palieku juos ir susikoncentruoju į savo lėkštę.
Ir čia vėl prisimenu žodį restoranas… Garnyras – kaip per šermenis pas suvalkietį, kai žmogus su keliais pomidorais, keliomis paprikomis ir tuzinu Pekino kopūsto sugeba garnyru nukloti 100 lėkščių. Nes kopūstą jis supjaustys taupiai ir išmes tik patį galą, o visas kitas dalis, kurios jau nelabai primena salotos lapus, o labiau pabalusias medžio šakas paslėps po permatomais pomidorais. Ir visą šį turinį apipurkš aliejumi, pagardintu žolelėmis, kurių irgi pagailės. O kam prieskoniai, jei aliejaus tik keli lašai. Tad štai tokias salotas aš gavau prie firminio restorano kepsnio.
Dar čia buvo puikiai iškeptos gruzdintos bulvytės iš šaldytų pusfabrikačių ir dienos vinis – „Rambyno“ kepsnys. Kodėl prisiminiau šermenis? Nes tas turinys, kuris buvo uždėtas ant kiekvienam lietuviui iki skausmo žinomo karbonado, dažniausiai šeimininkių naudojamas silkių salotoms su kepintomis morkomis svogūnais ir pomidorų pasta. Tiesa, prie silkės nebūna sūrio. Gal pirmieji kąsniai ir buvo įdomus, bet toliau valgydamas aš nustūmiau tą „kepurę“.
Jei būtų patiektas kitoks garnyras, gal ir ta kepurė būtų nepabodus. Bet valgant kepsnį ir užkandant tik bulvėmis džiaugsmu neapsipilsi…
Gurkšnodamas sultis žvalgydamasis po salę, prisimindamas, kaip aptarnavo mus padavėjos, kokį maistą valgėme, bandžiau surasti priežastį, kuri pastūmėjo šios maitinimo įstaigos savininką pavadinti ją restoranu, o ne valgykla. Tai, kad klientas gali užsisakyti sėdėdamas prie staliuko ir, kad jis sėdės ant odinių baldų, dar nėra priežastis tituluoti save restoranu.
Tai, kad Gediminas susapnavo geležinį vilką ir pastatė miestą, kuris tapo Lietuvos sostine, pasako tik tai, kad kartais loterijoje pavyksta laimėti. Bet restoraną restoranu dar ne svajonės ar sapnai, o sunkus darbas ir meilė tam ką darai.
O dabar rašydamas reziumė galiu pasakyti tik viena: jei savininkai būtų tėvai, o restoranas būtų jūsų vaikas, atitinkamos instancijos už jo nepriežiūrą ir apleidimą jį iš jūsų atimtų ir neleistų prie jo artintis.
Vertinu restoraną „Rambynas“ vienetu. Nes jei jau vadinate save restoranu, turite ir būti jo verti. O jei norite, kad vertinčiau savo vizito įspūdžius trejetu, pasivadinkite valgykla…
Ir dar tą vietą meniu, kur rašote „Lietuviška virtuvė“, pakoreguokite. Mano rekomendacija būtų pakeisti į tokį užrašą – „Gamina lietuvės virėjos“. Tada bent bus kiek arčiau tiesos…