Yra vietų, kurios nepavaldžios laikui
Yra vietų, kurios nepavaldžios laikui, ir kurių neįtakoja atsirandančios vis naujos maitinimo įstaigos šalia jų. Tokioms vietoms nereikia keisti interjero ar meniu, atsivežant kokią egzotišką virtuvę. Tokioms vietoms tereikia išlaikyti autentišką interjerą ir, gink Dieve, nekeisti meniu.
Jaunoji karta to nesupras, kad ir kaip besistengs užsukę perprasti tų metų dvasią, kai ši kavinė buvo atidaryta. Tam, kad užplūstų vaizdiniai iš praeities, pakanka ir pirmą kartą užsukti į šią kavinę, nebūtina būti jos senu klientu. Tiesiog ši vieta alsuoja tų laikų dvasia. Tad ir man, apsilankius čia pirmą kartą, prisiminimai mane nunešė į tuos laikus, kai būdamas mokinukas, susitaupęs kelias kapeikas, su draugais lėkdavau bandelių į panašią kavinukę Klaipėdoje. Susėsdavome prie stalo ir, valgydami bandeles, stebėdavome kaip mitriai sukasi barmenė prie baro. Kaip ir tais laikais, taip ir šiandien „Spurginėje“ buvo ne tik gausu klientų, bet vienu metu buvo susiformavusi ir eilutė. Nužvelgęs meniu aš suprantu, kad kitaip ir būti negali. Kainos tokios mažos, kad drąsiai galiu teigti, jog kažką panašaus rasti Kauno Laisvės alėjoje yra neįmanoma.
Na, o užsakytos spurgos, mane vėl nutrenkė atgal į vaikystės šalį. Tik šį kartą vietoje pieno kokteilio aš gėriau kavą. Juodą paprastą kavą, būtent tokią, kokią gali pagaminti senukas kavos aparatas. Tiek kava, tiek spurgos leido mėgautis prisiminimais. Spurgos buvo būtent tokio skonio, kokias pamenu. Tiems kas nori paragauti tikrų varškės spurgų, ar pasinerti į prisiminimus, kokios jos buvo anksčiau, būtinai reikia užsukti čia. Nes dabar, daugumos kepamos „oro pripūstos“ spurgos, joms neprilygsta skoniu. Valgydamas stebėjau kavinėje esančius klientus. Besižvalgant, mano dėmesį patraukė prie vienintelio salėje esančio stalelio sėdėjusi porelė senjorų. Tik dėka tokių vietų kaip ši „Spurginė“, jie dar gali sau leisti tokią „prabangą“, kaip apsilankymą kavinėje. Na sutikite, mano išleisti 3,97 pinigėlių yra juokinga suma, lyginant su kitų kavinių kainomis. Tiesa, mano degustacija nekainavo ir 2 eurų, papildomus 2 eurus sudarė spurgutės, paimtos išsinešimui.
Žinoma, kad vertinimas pats aukščiausias – 5 nagučiai. Vienintelis, kas man krito į akį, ir vis sugrąžindavo į dabartį, tai tie spalvoti gėrimai, kurie anais laikais buvo deficitas, o dabar save, bei savo artimus mylinčių žmonių yra ignoruojami. Tad jų vietoje galėtų puikuotis gėlių puokštės ar tų laikų limonadas „Kriaušė“, ar „Tarchunas“. Jie taip pat nėra sveikatos pridedantys gėrimai, bet bent leis netrukdomai mėgautis prisiminimais…
