Maniau, kad tai prabangus restoranas, o pamačius, kur patekau, norėjosi tik juoktis
Nesu išrankus, tad vieną dieną už pietus dviems galiu išleisti 100€, o kitą dieną nuvykti į kokią valgyklą ir už dviejų asmenų pietus sumokėti tik kiek daugiau nei 10€.
Tad ši apžvalga kuriozinė. Kai paprašiau rekomendacijos, kur būtų galima papietauti Tauragėje, tarp kelių man rekomenduotų maitinimo įstaigų buvo ir mano akiai juokingai pasivadinusi valgykla.
Apie tai, kad „VIP“ pasivadino valgykla, nežinojau, kol neatvažiavau nurodytu adresu. Net pastato fasadas su tonuotais langais, slepiančiais, kas yra už jų, man sufleravo, kad čia turėtų būti koks prabangus restoranas. Nes tie, kurie žino šių kelių raidžių reikšmę (VIP – angl. very important person), kaip ir aš, gavęs rekomendaciją nuvyktį į „VIP“ pavalgyti, viso kelio metu galvotų, jog vyksta į „kiečiausią“ Tauragės restoraną. Tiesa, prie trumpinio „VIP“ dar puikavosi ir žodelis „Viva“, bet rekomendacijose mums buvo minimas tik „VIP“.
Kaip ir minėjau teksto pradžioje, nesu pasipūtęs ir neapeinu lanku valgyklų. Tad užsukęs vidun ir pamatęs, kad taip pasivadinusi valgykla, neapsisukau, o priėjęs prie prekystalio pradėjau studijuoti meniu.
Žvelgdamas į dažnai valgyklose matomus patiekalų pavadinimus, aš pradėjau galvoti, kad vieta, prekiaujanti šniceliais, karbonadais ir burokėlių sriuba, su anglišku terminu greičiausiai nieko bendro ir neturi. Gal tai tiesiog trijų bendra savininkų vardų pirmų raidžių trumpinys, pvz., Virgis, Ignas ir Petras.
Nes jei valgyklą pavadino remdamiesi anglišku terminu, greičiausiai tai sumąstęs žmogus turi gerą humoro jausmą.
Man asmeniškai matyti valgyklą tokiu pavadinimu – tolygu nesusijuokus stebėti pravažiuojantį žiguliuką su užklijuotu „Porsche“ logotipu per visą galinį stiklą, plačiu spoileriu ant bagažinės ir kokia rėžiančią akį spalva nudažytais ratlankiais.
Meniu pasirinkimas nedidelis. Kadangi atvykome po 13:00, tai pasirinkimas per kelias pozicijas dar labiau sumažėjęs. Kainos orientuotos labiau ne į VIP personas, o greičiau į eilinius žmones.
Tad už dvi sriubas, porą karštų patiekalų ir du gėrimus sumokėjome 10,70€.
Svarbiomis personomis mes pasijutome, kai su padėklais pritūpėme ant minkštų baldų. Tad tik stalai, apstatyti minkštais baldais, buvo vienintelė detalė, siejanti šią valgyklą su VIP terminu.
Prisipažinsiu – apvažiavau daug valgyklų, bet dar nei vienoje neteko taip garbingai pietauti sukritus ant minkštasuolio.
Niekad nesupratau tos tradicijos grietinės įdėti į išvirtą sriubą ir ją išmaišyti. Man ta užbalinta sriuba visą laiką asocijavosi su ta, į kurią namie likusią sriubos dalį iš lėkščių supila taupi namų šeimininkė.
Manau, ir „VIP“ valgykla galėtų sriubą tiekti estetiškiau, grietinės šaukštelį įdedant žmogui užsakius sriubą.
Pati sriuba, žinant jos mažą kainą – 1,20€ – net tirštoka pagal sumokėtus pinigus.
Dribsniuose paniruotas vištienos maltinis bei šnicelis, nugulę ant suvirusių ir sukritusių bulvių, aplietų miltiniu balintu padažu, bei patiekti su tradicinėmis daržovėmis buvo tokie patys, kokius teko valgyti ir kitose vidutinio lygio valgyklose.
Čia, suprantama, jums iškyla klausimas: o tai kam tada rašyti? Žinokit, ir nebūčiau rašęs, nuotraukos taip ir būtų likusios asmeniniame archyve ir nebūčiau jų viešinęs, jei ne tas pavadinimas.
Nesidomėjau, gal jis su valgykla nieko bendro ir neturi, bet ir rekomendavusi man čia atvažiuoti šią maitinimo vietą vadino „VIP“, o ir pasakodamas kitiems dažnai užsukantiems į Tauragę apie šią valgyklą, tas pavadinimas jiems buvo žinomas.
Juokinga, bet mes lietuviai paskutiniu metu didelį dėmesį skiriame saldainio popierėliui, kurį bandome parduoti, o ne saldainio skoniui ir kokybei.
Jei valgykloje „VIP“ tebėra tie patys patiekalai, kurie valgyklose buvo ir prieš 50 metų, tai geriausi pavadinimų variantai būtų: „Prietelis“, „Bičiulis“ ar „Draugas“. Ir nuo to klientų nei sumažės, nei padaugės, tik gal prieš miesto svečius neatrodysit taip juokingai.
Ir neabejoju – jei apklaustumėt valgyklos lankytojus, ar jie žino, ką reiškia terminas VIP, tai greičiausiai kas antras neatsakys.
Jei būčiau įvedęs vertinimų skalę maitinimo įstaigų pavadinimams, tai „VIP“ vertinčiau minusiniu balu. Tad nuo šios dienos, kai kankins abejonės, kokį balą rašyti, lietuviškas pavadinimas visada jį pakels. Tad jei valgykla būtų lietuvišku pavadinimu, tai būčiau vertinęs silpnu 4/5, o dabar rašau 3/5.
Ir jei jau norite būti šiuolaikiškesni, pradėkit nuo maisto. Nes valgydamas jūsų valgykloje aš nepasijutau ypač svarbia persona. Va jei maistas būtų tiekiamas švediško stalo principu – savitarna, ir pasirinkimas būtų kiek šiuolaikiškesnis, tai gal ir tiktų tas angliškas trumpinys.
Važiuojant namo visos kelionės metu jaučiau svetimą gėdą, kurią turėtų kasdien jausti šio pastato savininkai. Gėda už žmones, kurie gėdijasi mūsų gražios kalbos. Bandyčiau ieškoti pateisinimų, jei būtumėt įsikūrę sostinėje, ar bet kuriame Lietuvos kurorto miestelių. Tada gal nurašyčiau tai bandymui pataikauti turistams.
Bet Tauragėje – kodėl? Čia didžiausias srautas užsieniečių, bent anksčiau, buvo piliečiai iš buvusių TSRS respublikų, atvykę pirkti automobilių. Ir jie šneka rusiškai, tad tas VIP, juos, manau, turėjo labiau erzint nei mane.
Tikiuosi komentaruose sulauksiu vietinių paaiškinimo, kodėl buvo pasirinktas toks pavadinimas.